Daugelis mano, kad taupyti pinigus gerai. Bėda ta, kad šiandien pinigai nebėra pinigai. Šiandien žmonės taupo netikrus dolerius, eurus, spausdinamus šviesos greičiu.
1971-aisiais prezidentas Nixonas “atrišo” dolerį nuo aukso standarto ir pinigai tapo skola. Pagrindinė priežastis, kodėl nuo 1971-ųjų kyla prekių ir paslaugų kainos, ta, kad Jungtinės Valstijos dabar gali spausdinti pinigus ir jais apmokėti sąskaitas.
Taupūs piliečiai šiai dienai pralaimi labiausiai. Nuo 1971-ųjų JAV doleris nuvertėjo 95 proc., palyginti su auksu. Nukristi likusiais 5 proc. tikrai neprireiks dar 40 metų.
1971-iaisiais auksas kainavo 35 dolerius už unciją. Po 40 metų – 1400 dolerių už unciją. Taip baisiai nusmuko dolerio perkamoji galia. Problema ir toliau auga, nes JAV nacionalinė skola virsta milijardine, o valdžia ir toliau spausdina “netikrus” dolerius.
Federaliniam rezervų bankui ir viso pasaulio centriniams bankams dideliu greičiu spausdinant milijardus dolerių, kiekvienas naujais dažais kvepiantis banknotas reiškia didesnius mokesčius ir infliaciją. Nepaisant to, milijonai žmonių mano, kad taupyti išmintinga. Taupyti buvo išmintinga, kai pinigai buvo pinigai.
Didžiausia pasaulyje yra obligacijų rinka. “Obligacija” praktiškai yra “taupymo” sinonimas. Yra įvairių obligacijų, skirtų įvairiems investuotojams. Yra JAV valstybės iždo obligacijos, bendrovių obligacijos, savivaldybių obligacijos ir antrarūšės obligacijos.
Daug metų manyta, kad JAV vyriausybės ir vyriausybinės obligacijos saugios. Tada prasidėjo 2007-ųjų finansinė krizė. Turbūt žinote, kad krizę sukėlė hipotekinės obligacijos, t.y. užstatu garantuoti vertybiniai popieriai, dar žinomi kaip išvestinės finansinės priemonės. Daugelis šių hipotekinių obligacijų buvo išleistos antrarūšių, arba itin rizikingų, paskolų pagrindu. Kai kurie paskolų gavėjai neturėjo nei pajamų, nei darbo, bet vis tiek pirko namus už kuriuos niekada negalės sumokėti.
Volstryto bankininkai šias antrarūšias paskolas “supakavo” į obligacijas, kurios kažkaip magiškai virto pirmarūšėmis, ir pardavė institucijoms, bankams, vyriausybėms ir individualiems investuotojams. Manau, kad tai apgaulė, bet tokia bankų sistema.
Bėdos dar nesibaigė, visame pasaulyje tebejuntami šių antrinių obligacijų atgarsiai. Šiandien tokios šalys kaip Graikija ir Airija nebegali išmokėti palūkanų už savo obligacijas.
2011-aisiais daugybė pensininkų, pensijų fondų, vyriausybių ir bankų pateko į bėdas, nes obligacijų rinka parodė, kokios nesaugios gali būti obligacijos.
Negana to. Obligacijos tampa dar rizikingesnės dėl augančios infliacijos, todėl taupytojai, mokantys tik taupyti, bet ne investuoti, skursta. Tarkim, už obligaciją mokama 3 proc. metinių palūkanų, o metinė infliacija siekia 5 proc., 3 proc. tampa nieko verti.
Obligacijų rinka didžiausia pasaulyje, didesnė už akcijų ir nekilnojamojo turto rinkas. O didžiausia ji todėl, kad dauguma žmonių yra taupytojai, t.y. antro lygio investuotojai. Deja, po 1971-ųjų, pasikeitus pinigų standartams, taupytojai neteko daugiausiai, net jei jie taupė investuodami į obligacijas.
Atminkite, kad taupytojai, obligacijų turėtojai ir dauguma investuojančių į pensijų planus, “užšaldo” pinigus, investuoja ilgajam laikotarpiui, o profesionalūs investuotojai pinigus nuolat “suka”.
Investavimas į auksą ar sidabrą turėtų būti, labai patraukli priemonė, nes bet kuriuo atveju, aukso ar sidabro pirkėjas jį valdo pats, tai yra žino, kad jis turi fizinį kilnojamąjį turtą, kuris yra labai likvidus.
Taigi, investavimas į auksą ir sidabrą yra patikrintas laiko, kuria galima pasitikėti.
