Yra viena scena filme „Bohemian Rhapsody“, prie kurios aš vis sugrįžtu, nes ji simboliškai atspindi problemas, susijusias ne tik su grupės „Queen“ pristatymu, bet ir su legendiniu pagrindiniu vokalistu Freddie Mercury, kurį laikau geriausiu visų laikų scenos lyderiu. Vieną vakarą, pasiilgęs koncertų jaudulio, Freddie Mercury (įspūdingas Rami Malek) savo dvare surengia kostiumų vakarėlį. Apsirengęs kailine skraiste ir karūna, jis keliauja per minios, susidedančias iš įvairaus lygio nuostabiai apsirengusių vyrų, skaičių. Kiti „Queen“ nariai – pagrindinis gitaristas Brian May (Gwilym Lee), būgnininkas Roger Taylor (Ben Hardy) ir bosistas John Deacon (Joseph Mazzello) – sėdi kartu, akivaizdžiai jausti nepatogumą. Freddie juos linksmai pasveikina, o vienas iš jų šaltai pasako: „Tai nėra mūsų scena, Freddie“. Vėliau tą naktį Freddie užmezga pokalbį su padavėju Jimu (Aaron McCusker), kuris atmeta jo dėmesį, sakydamas: „Paskambink man, kai pradėsi save mylėti.“
Kuo daugiau galvoju apie šią sceną, kuri gali būti analizuojama išsamioje disertacijoje, tuo labiau pykstu. Filmas „Bohemian Rhapsody“, kurį parašė Anthony McCarten („Viskas apie viską“, „Tamsiausia valanda“) ir režisavo Bryan Singer (su nepripažintu režisieriumi Dexter Fletcher, kuris perėmė vairą po to, kai Singer buvo atleistas), nori, kad žiūrėdamas šią sceną pagalvočiau: „Oi, man baisu už Freddie. Jam reikia stabilumo, kurį gali suteikti jo (vedę, heteroseksualūs) grupės nariai, kad atsvertų SUPER gėjišką pasaulį, kuriame jis gyvena.“ Šiai scenai stengiausi suteikti kūrėjų naudos abejonę, tačiau ekrane matomas turinys atitinka tai, ką jie norėjo perteikti. Mes turime pritarti grupės nariams, mes turime žiūrėti į Freddie su tokia pačia nepatogia nuostata dėl jo, na, gėjiško elgesio. Tai neatleistina.
Pradedant ir baigiant grupės „Queen“ triumfišku pasirodymu „Live Aid“ 1985 metais, filme rodoma (maždaug) drovaus, su dantų problemais Farrokh Bulsara, paslėptai homoseksualaus Parsų tėvų sūnaus, transformacija į blizgantį ir savimi pasitikintį Freddie Mercury. Freddie prieina prie grupės, kuri jam patinka, užkulisiuose Londone esančiame klube. Jie ką tik neteko pagrindinio vokalisto, ir Mercury turi parodomas dainas, kurias jis norėtų jiems parodyti. Netrukus jis debiutuoja su jais, ir, išskyrus vieną „Paki“ šūksnį, Freddie ir jo išraiškingi judesiai labai gerai sutinkami. Netrukus jie tampa „Queen“ ir pradeda koncertuoti visame pasaulyje. Filme jų meninis kelias yra supaprastintas iki akivaizdžių teiginių, pvz., „Maišysime žanrus ir kirsime ribas!“ Ar roko žvaigždės taip kalba? Kai kurių jų didžiausių hitų – „Bohemian Rhapsody“, „Another One Bites the Dust“, „We Will Rock You“ – kūrimas yra traktuojamas paviršutiniškai, suteikiant labai nedaug įžvalgų į tikrąjį kūrybinį procesą.
Biografiniai filmai linkę būti „sensacingi“, manydami, kad įdomiausia James Brown, pavyzdžiui, yra jo asmeninis gyvenimas, o ne tai, kodėl mes rūpinamės James Brown dėl jo muzikos. „I Saw the Light“ labiau domėjosi Hanko Williams narkotikų priklausomybe nei tuo, ką jis iš tikrųjų padarė šalyje, kad būtų taip novatoriškas. Kai kurie filmai – pvz., „Love & Mercy“ ir „I’m Not There“ – visiškai atsiriboja nuo biografinio požiūrio ir bando susidoroti su tema kaip menininkai. Meninis komentaras „Bohemian Rhapsody“ linkęs į žinojimą, mirksėjimą į auditoriją. „Niekas nenori klausytis šešių minučių operos dainos su žodžiais kaip ‚Galileo‘!“, šaukia vienas įrašų kompanijos vadovas (vaidina Mike Myers meta renginyje, primindamas „Bohemian Rhapsody“ sceną filme „Wayne’s World“).
„Bohemian Rhapsody“ yra blogas taip, kaip daugelis biografinių filmų yra blogi: jis paviršutiniškas, vengia sudėtingumo, o naratyvas turi sujungti taškus. Toks blogumas, nors ir erzinantis, yra santykinai nekenksmingas. Tačiau požiūris į Mercury seksualinę raišką yra priešingas nekenksmingumui. 1970-ųjų įtampų, būnant gėjumi, neišsprendžiama ir net neaptariama. Pats jis atrodo nesuvokiantis savo seksualinių troškimų. Jis įsimyli Mary Austin (Lucy Boynton), ir atrodo šokiruotas bei sutrikęs, kai sunkvežimio vairuotojas jam mesteli viliojantį žvilgsnį pertraukos metu vidurio Amerikoje. (Ekrane pajuodsta. Mes niekada nematome, kas įvyko toliau.) Vėliau Mary sako jam: „Tu esi gėjus, Freddie“, o jis atsako: „Manau, esu biseksualus.“ Ir tiek to pokalbio. Filme reitingas PG-13, todėl jose nėra daug sekso, bet jis vaizduojamas tik romantiniame kontekste su Mary.
Nėra kito žodžio šiam požiūriui, kaip tik fobiškas. Santykiai su Mary buvo labai svarbūs Mercury (jis paliko jai savo turtą savo valia), bet situacijos subtilumai ir kontekstas, ką reikštų „atsiskleisti“ 1970-aisiais, visiškai neaptariami. Scenarijus leidžia manyti, kad Mercury neturėjo homoseksualinių seksualinių norų, kol Paul Prenter (Allen Leech) neatvyko ir nep arodė jam kelio.
Paul, manipuliuojantis, gudrus, kontroliuojantis, vilioja Mercury į gėjų pasaulio odinių klubų ir orgijų pasaulį, toli nuo gerumo, švarumo, kuris yra likusi „Queen“ dalis. Prenter, kuris taip pat mirė nuo AIDS 1991 metais, galiausiai davė labai žalingus interviu po išsiskyrimo su Mercury. Bet „Bohemian Rhapsody“ nesidomi kontekstualizuojant, ką Paul, pats apibūdinęs save kaip „gėjų kataliką berniuką iš Šiaurės Belfasto“, galėjo reikšti „atsiskleidusiam“ Mercury, kodėl Freddie buvo patrauktas į jį. Galbūt Freddie pabodo bendrauti su savo tiesiais vedusiais draugais ir jam reikėjo „gėjų laiko“. Nie kas nežinojo, kad ateina AIDS. Žmonės tose klubuose ne tik laukė laiko orgijose, nekęsdami savęs, kol jiems nebuvo apsilankiusi biblinė mara. Jie smagiai leido laiką. Ilgai lauktas smagumas. Bet iš filmo to nesužinosite. „Bohemian Rhapsody“ vaizduoja Paul kaip piktadarį ir AIDS kaip bausmę.
Visa tai nėra Rami Malek kaltė, kurio Mercury įkūnijimas eina toliau už garsiai išsiskiriančius dantis. Jis pasiekia Mercury žvėrišką energiją, ypač koncertų scenose, kurios suteikia elektros pojūtį, koks galėjo būti būnant asmeniškai ten. Vienintelė šios apžvalgos žvaigždė skirta Malek vaidybai.
Filmo nenoras nagrinėti Mercury seksualumą yra katastrofiškas, nes jo seksualumas taip susijęs su „Queen“ men u, kad šie du aspektai negali būti atskirti. Atsisakymas pripažinti kviršumą kaip meninę jėgą – iš tikrųjų, parodyti į ją pirštu ir teigti, kad čia Mercury nuklydo – yra didelė paslauga Mercury, „Queen“, „Queen“ gerbėjams ir būsimiems „Queen“ gerbėjams. Genialumas neatsiranda iš niekur. Mercury buvo sudarytas iš visų įtampų ir aistrų jo gyvenime: jis mylėjo Elvisą, operą, muzikos salę, kostiumus, Viktorijos Angliją… ir, taip, seksą. Daug jo. Seksualinė išraiška lygi išlaisvinimui, ir jūs galite jausti to džiaugsmo pojūtį Mercury kartoje gyvenime balse. Negalima kalbėti apie Freddie Mercury, neaptariant kvir jautrumo, kuris jį varė, kvir konteksto, kuriame jis veikė. Arba, galite bandyti, kaip daro šis filmas, bet jums nepavyks.
