Konfliktas tarp Šiaurės Vietnamo komunistinės vyriausybės ir Pietų Vietnamo, kartu su JAV, buvo ilgas, brangus ir nesutarimą keliantis karas. Šio konflikto stiprinimui prisidėjo ir besitęsiantis Šaltasis karas tarp JAV ir Sovietų Sąjungos. Karo metu žuvo daugiau nei 3 milijonai žmonių, o daugiau nei pusė žuvusiųjų buvo civilių gyventojų.
Pasipriešinimas karui sukėlė didelį susiskaldymą tarp amerikiečių, net po to, kai prezidentas Richardas Nixonas 1973 metais pasirašė Paryžiaus taikos susitarimą ir įsakė išvesti JAV karius. Komunistų pajėgos baigė karą, perėmę kontrolę prieš Pietų Vietnamą 1975 metais, o kitais metais susijungusios į Vietnamo Socialistinę Respubliką.
Vietnamo karo šaknys
Vietnamas yra Pietryčių Azijos tauta, esanti rytiniame Indokinijos pusiasalio pakraštyje, kuri buvo kolonizuota Prancūzijos nuo XIX a.
Antrojo pasaulinio karo metu japonų pajėgos okupavo Vietnamą. Norėdamas kovoti su Japonijos okupacija ir Prancūzijos kolonijine administracija, politinis lyderis Ho Chi Minh įkūrė Viet Miną arba Vietnamo nepriklausomybės lygą, įkvėptas Kinijos ir sovietų komunizmo.
Po 1945 m. Japonija išvedė savo pajėgas iš Vietnamo, palikdama kontrolę prancūzų išsilavinimą turinčiam imperatoriui Bao Dai. Matydamas galimybę perimti kontrolę, Ho Chi Minh pajėgos nedelsdamos pakilo, užvaldė šiaurinį Hanojaus miestą ir paskelbė Vietnamo Demokratinę Respubliką (DRV), o Ho tapo prezidentu.
Siekdama atgauti regiono kontrolę, Prancūzija paremė imperatorių Bao ir 1949 m. liepą įkūrė Vietnamo valstiją, kurios sostine buvo Saigono miestas.
Abi pusės norėjo to paties – vieningo Vietnamo, tačiau nors Ho ir jo šalininkai norėjo tautos, pavyzdinės kitų komunistinių šalių, Bao ir daugelis kitų norėjo turėti Vietnamą, kuris turėtų glaudžius ekonominius ir kultūrinius ryšius su Vakarais.
Kada prasidėjo Vietnamo karas?
Vietnamo karas ir JAV įsitraukimas į karą prasidėjo 1954 m. ir tęsėsi kelis dešimtmečius.
Po to, kai komunistinės pajėgos, vadovaujamos Ho Chi Minh, perėmė valdžią šiaurėje, ginkluotas konfliktas tarp šiaurės ir pietų kariuomenių tęsėsi iki lemtingos šiaurinės Vietnamos pergalės Dien Bien Phu mūšyje 1954 m. gegužės mėn. Prancūzų pralaimėjimas šiame mūšyje baigė beveik šimtmečio trukmės Prancūzijos kolonijinį valdymą Indokinijoje.
Vėliau 1954 m. liepos mėn. Ženevos konferencijoje buvo pasirašyta sutartis, pagal kurią Vietnamas buvo padalintas 17-ąja platumos (17 laipsnių šiaurės platumos) linija, o šiaurę valdė Ho, o pietus valdė Bao. Sutartyje taip pat buvo raginama surengti nacionalinius rinkimus 1956 m. dėl susijungimo.
Tačiau 1955 m. Ngo Dinh Diemas, stiprus antikomunistas, nustūmė imperatorių Bao ir jis tapo prezidentu Pietų Vietname, tuo metu dažnai vadinamame Vietnamo Respublika (GVN).
Vietkongas
Intensyvėjant Šaltajam karui visame pasaulyje, JAV sustiprino savo politiką prieš bet kuriuos Sovietų Sąjungos sąjungininkus. Iki 1955 m. prezidentas Dwightas D. Eisenhoweris pažadėjo tvirtai remti Diemą ir Pietų Vietnamą.
Diemo saugumo pajėgos, gaudamos mokymų ir įrangos iš JAV, ėmėsi kovoti su Viet Minho simpatikais pietuose, kuriuos Diemas pašaipiai pavadino Vietkongu (arba Vietnamo komunistais), suimdamos apie 100 000 žmonių, daugelis iš kurių buvo žiauriai kankinami ir nuteisti mirties bausme.
Iki 1957 m. Vietkongas ir kiti Diemo represinio režimo priešininkai pradėjo kovoti su išpuoliais prieš vyriausybės pareigūnus ir kitus taikinius, o 1959 m. jie pradėjo įtraukti Pietų Vietnamo kariuomenę į kovą.
1960 m. gruodžio mėn. daugelis Diemo priešininkų Pietų Vietname – tiek komunistai, tiek nekomunistai – įkūrė Nacionalinį išsivadavimo frontą (NLF), kad organizuotų pasipriešinimą režimui. Nors NLF teigė esanti savarankiška ir dauguma jos narių nebuvo komunistai, daugelis Vašingtono vadovų manė, kad tai yra Hanojaus marionetė.
Domino teorija
1961 m. prezidento John F. Kennedy komanda, atsiųsta į Pietų Vietnamą, pranešė apie sąlygas šalyje ir rekomendavo, kad JAV teiktų karinę, ekonominę ir techninę pagalbą, kad padėtų Diemui susidoroti su Vietkongu.
Dirbdamas pagal „domino teoriją”, kuri teigė, kad jei viena Pietryčių Azijos šalis pasitrauktų į komunizmą, daugelis kitų šalių sektų pavyzdžiu, Kennedy padidino JAV pagalbą, nors nesiryžo didelio masto karinei intervencijai.
Iki 1962 m. JAV karinių pajėgų skaičius Pietų Vietname pasiekė apie 9 000 karių, palyginti su mažiau nei 800 šeštajame dešimtmetyje.
Tonkino įlanka
1963 m. lapkritį, likus trims savaitėms iki Kennedy nužudymo Dalase, Teksase, įvyko perversmas, kurio metu kai kurių generolų buvo nuversti ir nužudyti Diem ir jo brolis Ngo Dinh Nhu.
Dėl politinio nestabilumo Pietų Vietname, kuris kilo po perversmo, Johnsonas ir McNamara nusprendė didinti JAV karinę ir ekonominę paramą.
1964 m. rugpjūčio mėn. po to, kai DRV torpediniai kateriai užpuolė du JAV eskadrinius minininkus Tonkino įlankoje, Johnsonas įsakė atsakyti karinėmis priemonėmis. Kongresas netrukus priėmė Tonkino įlankos rezoliuciją, suteikiančią JAV plačias karo galias. Kitais metais JAV lėktuvai pradėjo reguliarius bombardavimus, kodiniu pavadinimu Operacija „Riedantis griausmas”.
Be Vietnamo, bombardavimas pasiekė ir neutralų Laosą. JAV slapta nutėmė du milijonus tonų bombų ant kaimyninės šalies, siekdama nutraukti atsargų srautą ir užkirsti kelią Pathet Lao arba Laoso komunistų iškilimui. Po JAV sprogdinimų Laosas tapo viena labiausiai bombarduojamų šalių pasaulyje.
1965 m. kovą Johnsonas priėmė sprendimą – su tvirta visuomenės parama – išsiųsti JAV kovines pajėgas į mūšį Vietname. Iki birželio vietname buvo dislokuota 82 000 kovinių karių, o iki 1965 m. pabaigos kariniai vadai reikalavo dar 175 000 karių, kad būtų palaikoma kovojanti Pietų Vietnamo armija.
Nepaisant kai kurių patarėjų susirūpinimo dėl šio eskalavimo ir dėl visų karo pastangų augančio antikarinio judėjimo, Johnsonas išsiuntė 100 000 karių 1965 m. liepos pabaigoje ir dar 100 000 karių 1966 m. Taip pat Jungtinės Valstijos, Pietų Korėja, Tailandas, Australija ir Naujoji Zelandija paskyrė karius kautis Pietų Vietname, nors mažesniu mastu.
Viljamas Vestmorelandas
Nors JAV kariai ir pajėgos pasiekė kai kurių laimėjimų, tokių kaip Khe Sanh mūšis 1968 m. sausio-marcio mėn., kai JAV pajėgos atlaikė stiprų Vietkongo apgultį, karo pastangos ir žūtys tęsėsi. Be to, kai kurie karo veiksmai, tokių kaip Huế miesto bombardavimas Tet atakos metu, sukėlė didelius civilių nuostolius ir neigiamai paveikė JAV visuomenės nuomonę apie karą.
Be karo žūčių ir žalos, karas taip pat sukėlė didelį ekonominį naštą tiek JAV, tiek Pietų Vietnamo gyventojams. Jungtinės Valstijos išleido daugiau nei 140 mlrd. dolerių karo pastangoms, o šimtai tūkstančių jaunuolių buvo siunčiami kautis, neretai nesuprantant, kodėl jie kovojasi. Pietų Vietnamo ekonomika ir visuomenė buvo smarkiai sutrikdytos, o karo ir politinių represijų trauma tebėra matoma šalyje iki šiol.
Nepaisant JAV kariuomenės didelio skaičiaus ir gausybės įrangos, karo pastangos baigėsi nesėkme, o JAV kariuomenė buvo priversta atsitraukti iš Pietų Vietnamo po Paryžiaus taikos susitarimo 1973 m. gruodžio mėn. Karas oficialiai baigėsi 1975 m., kai Šiaurės Vietnamas užėmė Saigoną, pervadindamas jį į Ho Chi Minhą, ir sujungė šalį.
Vietnamo karo protestai
1968 m. sausio 31 d. Vietkongas įvykdė atakas prieš keletą Pietų Vietnamo miestų, įskaitant Saigoną, Ko Či Minhą ir Danangą, šventą Vietnamos Naujųjų metų šventę. Šie atakų įvykiai, žinomi kaip Tet ofensyva, buvo pradžia karui pasiekti aukštumų ir Amerikos visuomenės parama karams pradėjo mažėti.
JAV kariuomenė sugebėjo atsilaikyti, bet prarado savo moralinį autoritetą, kadangi per daugelį metų karo vykdyta propaganda, kad karo pabaiga yra arti, o amerikiečiai yra laiminti pergalėmis. Tet ofensyva parodė, kad priešo jėgos išliko stiprios ir JAV karo pastangos pasiekė tik menką progresą.
1968 m. rugsėjo 30 d. Johnsonas paskelbė, kad JAV nutraukia oro ir žemės operacijas prieš Šiaurės Vietnamą ir kad jis nesiūlo jokių karinių veiksmų, kad baigtų karą. 1973 m. sausio 27 d. JAV ir Šiaurės Vietnamas pasirašė Paryžiaus sutartį, kuri oficialiai baigė karą ir reikalavo JAV kariuomenės išvedimo iš Vietnames. Tačiau karo pavojus ir smurtas tęsėsi daugiau nei dvejus metus po to, kai JAV išvyko, kol Šiaurės ir Pietų Vietnamas susivienijo.
Tet Puolimas
Nixonas, remdamasis savo politika „Naujoji tvarka“, sugebėjo peržiūrėti ir persvarstyti JAV karo pastangas Vietnamo kare. Jis suprato, kad dabartinė karinė doktrina neveikia ir kad reikia ieškoti alternatyvų, kad būtų galima baigti karą ir išvengti tolesnio JAV karo dalyvavimo panašiose konfliktinėse situacijose.
Nixonas atkreipė dėmesį į pasipriešinimą namų fronte ir nusprendė sumažinti JAV karių skaičių ir susitelkti į pagalbą ir mokymą Pietų Vietnamo kariams. Jis taip pat siekė pagerinti JAV ir Kinijos santykius ir užmegzti ryšius su Šiaurės Vietnamo lyderiais, siekdamas peržiūrėti JAV santykius su abiema šalimis.
Nixonas taip pat pradėjo Vienos procesą, kad būtų pasiektas politinis susitarimas tarp JAV, Pietų Vietnamo, Šiaurės Vietnamo ir Vietkongo. Derybos buvo ilgos ir sudėtingos, tačiau 1973 m. sausio 27 d. buvo pasirašytas Paryžiaus taikos susitarimas, kuriame buvo numatyta JAV karių atsitraukimo iš Pietų Vietnames teritorijos ir karinių operacijų nutraukimo sąlygos.
Po JAV karių išitraukimo 1973 m., palaikant JAV finansinę paramą, Pietų Vietnamas sugebėjo išlaikyti savo nepriklausomybę nuo Šiaurės Vietnamo. Tačiau 1975 m. balandžio mėn. Šiaurės vietnamiečių pajėgos sužlugdė Pietų Vietnamo kariuomenę ir perėmė visą šalies kontrolę, taip baigiant ilgą ir skausmingą karą.
Vietnamo karas turėjo didelę įtaką JAV visuomenei, kultūrai ir politikai. Jis sukėlė didelį neigiamą poveikį JAV moralinei autoritetui ir sukėlė didelius politinius protestus bei radikalias socialines pokyčius. Karas taip pat turėjo didelę įtaką JAV užsienio politikai, nes jis buvo vienas iš svarbiausių JAV karinių konfliktų po Antrojo pasaulinio karo.
Vietnamizacija
1970 m. sausio 1 d. Nixonas įsakė vykdyti laisvės veiksmus Laosui, kad sumažintų Ho Chi Minho takų apyvartą ir kovą su įvairiais kariuomenės padaliniais. Laisvės veiksmai perėjo į Kambodžą, kai JAV kariuomenė įsiveržė į Kambodžos teritoriją be vyriausybės leidimo, siekdama sunaikinti pietinio takelio įrangą ir vengti pietinio takelio atsarginių bazių.
JAV kariuomenės operacija „Menuo“ buvo sėkminga, tačiau ji sukėlė didelę pasipiktinimą visame pasaulyje. Tai apsunkino vietnamizacijos pastangas ir padidino antikarinio judėjimo jėgą Jungtinėse Valstijose. 1972 m. Nixonas paskelbė naują vietnamizacijos etapą, pavadintą „flegmatiška tvarka”, kuri reiškė didesnį Vietnamo kariuomenės ir Pietų Vietnamo pasiruošimo reikalavimą.
Nors derybos ir toliau buvo įstrigusios, 1972 m. pabaigoje JAV ir Šiaurės Vietnamo delegacijos pasieksusios tam tikrą susitarimą dėl Vietnamo karinio konflikto. Susitarimo pagrindas buvo JAV pasitraukimo iš Vietnamos garantijos ir vietnamiečių pažadas nutraukti visų jos karinių operacijų prieš Pietų Vietnamo valdžios institucijas.
1973 m. sausio 27 d. JAV ir Šiaurės Vietnamo delegacijos pasirašė Taikos sutartį, kuri oficialiai baigė JAV karinę intervenciją. Pagal sutartį JAV kariuomenė turėjo visiškai pasitraukti iš Vietnamos ir paleisti visus karo belaisvius.
Mano Lai žudynės
Per kelerius metus po karo pradžios karinis konfliktas tarp JAV ir Šiaurės Vietnamo kėlė vis daugiau protestų ir sukėlė didelį socialinį susiskaldymą Amerikoje. Šie protestai, dažniausiai organizuojami koledžų miesteliuose, reiškė jaunimo pasipriešinimą vyriausybės politikai ir karui, kuris simbolizavo nekontroliuojamą autoritetą.
Vietnamo karo eiga ne visada buvo teigiama, o 1968 m. My Lai kaime įvykdyti žiaurūs civilių žudynės sukėlė pasipiktinimą ir pasmerkimo bangą visame pasaulyje. Nors kai kurie amerikiečiai laikė pasipriešinimą vyriausybės politikai nepatriotišku elgesiu, vis daugiau žmonių reikalavo kariuomenės išvedimo iš Vietnamo.
Kai pirmieji JAV kariai buvo išvesti, kiti kareiviai, kurie liko, vis labiau nusivylė ir išreiškė savo pyktį dėl moralės ir lyderystės problemų. Dešimtys tūkstančių kareivių buvo negarbingai atleisti už dezertyravimą, o daugelis iš apie 500 000 amerikiečių vyrų, kurie tapo „šaudyklių vengimais“, pabėgo į Kanadą, kad išvengtų šaukimo. Vyriausybė buvo priversta keisti šaukimo politiką, ir 1972 m. šaukimas buvo baigtas, o kitais metais įkūrta savanorių kariuomenė.
Kento valstijos šaudymas
Padaugėjus protestų Amerikoje prieš karą, 1970 metais JAV ir Pietų Vietnamo operacija įsiveržė į Kambodžą, o pietų vietnamiečiai į Laosą. Tai pažeidžiant tarptautinę teisę, sukėlė dar daugiau protestų, o Nacionalinės gvardijos kariai nušovė keturis studentus Kento valstijos universitete. Tačiau 1972 m. birželio mėn. Hanojus sutiko eiti į kompromisą, o Kissingeris su Šiaurės Vietnamo atstovais parengė taikos susitarimo projektą. Nors jis buvo atmestas Saigono lyderių, Niksonas leido įvykdyti Kalėdų sprogdinimus, kurie sulaukė tarptautinio pasmerkimo.
Pentagono dokumentai
1971 m. New York Times paskelbė visiškai slaptą Gynybos departamento tyrimą apie JAV dalyvavimą politiniame ir kariniame konflikte Vietname nuo 1945 iki 1967 m. Šis tyrimas, žinomas kaip Pentagono dokumentai, atskleidė, kaip JAV valdžios institucijos, įskaitant Nixono administraciją, sąmoningai ir systemiškai klaidino amerikiečių žmonių nuomonę apie konflikto mastą ir prigimtį, kad būtų palaikytas karas. Tai dar labiau sumažino paramą JAV pajėgų laikymui Vietname ir paskatino visuomenės pasipriešinimą karui. Ataskaitą, kurią paskelbė karinis analitikas Danielis Ellsbergas, laikoma viena iš svarbiausių istorinių publikacijų, kuri turėjo didelę įtaką JAV istorijai ir karinei strategijai.
Kada baigėsi Vietnamo karas?
Po daugiau nei dvejų dešimtmečių vykusio smurtaujančio konflikto, 1973 m. sausio mėn. JAV ir Šiaurės Vietnamas pasirašė galutinį taikos susitarimą, užbaigiantį atvirus karo veiksmus tarp šių šalių. Tačiau tarp Šiaurės ir Pietų Vietnamo karo veiksmai tęsėsi iki 1975 m. balandžio 30 d., kai Šiaurės Vietnamo pajėgos užėmė Saigoną ir pervadino jį Ho Ši Minh’o miestu.
Daugiau nei 2 milijonai vietnamiečių žuvo, 3 milijonai buvo sužeisti, o dar 12 milijonų tapo pabėgėliais po ilgų karo metų. Karas sugriovė šalies infrastruktūrą ir ekonomiką, o atstatymas vyko lėtai.
1976 m. Vietnamas buvo suvienytas kaip Vietnamo Socialistinė Respublika, tačiau sporadinis smurtas tęsėsi per ateinančius 15 metų, įskaitant konfliktus su kaimynine Kinija ir Kambodža. Ekonomika pradėjo gerėti nuo 1986 m., kai pradėta plačiai laisvosios rinkos politika, o tai paskatino pajamų iš naftos eksporto ir užsienio kapitalo antplūdį. Prekybos ir diplomatiniai santykiai tarp Vietnamo ir JAV atsinaujino 1990 m.
Vietnamo karo padariniai JAV išliks ilgai po paskutinių karių grįžimo namo 1973 m. Jungtinės Valstijos išleido daugiau nei 120 mlrd. dolerių karo finansavimui, o tai lėmė plačiai paplitusią infliaciją, kurią dar labiau pablogino pasaulinė naftos krizė 1973 m. ir degalų kainų šuolis.
Karas smarkiai suskaldė Amerikos tautą ir pramušė Amerikos nenugalimumo mitą. Grįžę veteranai susidūrė su neigiama reakcija iš karo priešininkų, kurie laikė juos nužudžius nekaltus civilius gyventojus, ir jo rėmėjų, kurie laikė juos pralaimėjusiais karo.
Vietnamo karo įtaka ne tik Amerikai ir Vietnamui, bet ir kitoms pasaulio valstybėms buvo didelė. Karas sukėlė pasaulio viešąją nuomonę, o jo įtaką jaučia ir dabartiniai pasaulio reikalai.
Pirmiausiai, karas padarė didelę įtaką JAV užsienio politikai. Karo metais JAV pradėjo naudoti savo karinę jėgą kaip priemonę išlaikyti savo tarptautinę poziciją ir sustabdyti komunistų plitimą visame pasaulyje. Vietnamo karas, kuriame JAV kariuomenė patyrė milžinišką pralaimėjimą, parodė, kad kariuomenės jėga nepakanka, kad galima įveikti bet kokį užsienio reikalą.
Vietnamo karas taip pat turėjo didelę įtaką karo žurnalistikai ir žiniasklaidai. Karo žurnalistai, kaip antai Neilas Sheehanas, Davidas Halberstamas ir Peteris Arnettas, atskleidė karą ir sukrėtė JAV viešąją nuomonę. Jie padėjo atskleisti karinę cenzūrą, kurią vykdė JAV vyriausybė, ir parodyti karo siaubingumą.
Vietnamo karas taip pat turėjo įtakos Afrikos ir Azijos dekolonizacijos procesams. Tai parodė, kad kolonijinė valdžia negali lengvai sustabdyti savo žmonių siekių atsikratyti kolonijinės priklausomybės.
Galiausiai, Vietnamo karas turėjo didelę įtaką JAV ir pasaulio kultūrai. Karas pramušė „meilės ir ramybės” metaforą ir parodyjo, kad kultūros ir moralinės vertybės, kurias Amerika ir kitos Vakarų valstybės propagavo, gali būti iššauktos. Tai taip pat paveikė jaunimo kultūrą ir protestų judėjimą, ypač Vakarų Europoje ir JAV, kurie reikalavo didesnio individualizmo ir pacifizmo.
