Priebalsės

Priebalsės

B, c, č, d, f, g, h, j, k, l, m, n, p, r, s, š, t, v, z, ž.

Šios raidės – lietuvių kalbos priebalsės, kurios sudaro svarbiausią mūsų kalbos garsinį pagrindą. Kiekviena jų turi savo unikalų skambesį ir vietą kalbos audinyje.

Kas yra priebalsės?

Priebalsės – tai kalbos garsai, kurie susidaro uždarose kalbinėse ertmėse, kai kalbos organai (liežuvis, lūpos, dantys) sukuria kliūtis oro srautui. Lietuvių kalba turi gausų priebalsių sąrašą, apimantį net 23 garsus, kurie gali būti skirstomi į kelias grupes pagal skirtingus požymius: skambumą, minkštumą, tariamąją vietą ir būdą.

Priebalsių grupės

  1. Skardieji ir duslieji garsai:
    • Skardieji: b, d, g, z, ž ir kt.
    • Duslieji: p, t, k, s, š ir kt.

    Skardieji garsai išsiskiria tuo, kad tariant juos girdimas balsas, o duslieji garsai formuojami be balso.

  2. Minkštieji ir kietieji garsai:
    • Minkštumą priebalsė įgyja, kai ją lydi balsis „i“ arba „e“.
    • Pavyzdžiui: k ir k’ (minkštas k).
  3. Nosiniai garsai: m, n.
    • Šie garsai pasižymi tuo, kad dalis oro išeina per nosį.

Priebalsės lietuvių kalbos žodžiuose

Lietuvių kalboje priebalsės dažnai būna žodžių šaknies pagrindas. Pavyzdžiui, žodyje „medis“ net trys iš penkių garsų yra priebalsės: m, d, s. Tai rodo jų svarbą ne tik žodžių garsinei, bet ir prasminiai sandarai.

Įdomybės apie priebalses

  • Kai kurie lietuviški žodžiai sudaryti vien iš priebalsių! Pavyzdžiui: „štai“ arba „brr“.
  • Priebalsės gali keisti žodžių reikšmę – pakanka pakeisti vieną priebalsę, ir žodis tampa visai kitu: „žalias“ → „balsas“.
  • Lietuvių kalboje priebalsės kartais supaprastinamos: žodis „rankšluostis“ šnekamojoje kalboje dažnai tampa „ranštu“.