12 graikų dievų ir deivių

12 graikų dievų ir deivių

Žiaurus ir nepastovus, aistringas ir kerštingas, pavydus ir nepasitikintis savimi, smulkmeniškas ir beprotiškas: Olimpo kalno gyventojai yra senovės graikų bandymas paaiškinti visatos chaosą per žmogaus prigimtį. Taigi, kaip ir kiekviena anksčiau ir po to sugalvota dievybė, šie dievai ir deivės yra žmogaus solipsizmo įsikūnijimas. (Žinoma, žaibą sukelia milžiniškas, piktas žmogus danguje… obvi. Turiu galvoje, kas dar galėtų būti?) Jų kovų, ginčų ir seksualinių užkariavimų istorijos padarė neišdildomą įtaką Vakarų kalbos ir pasakojimo eigai. Štai keletas Graikijos panteono A sąrašo pavadinimų.

Afroditė

Afroditė
Anna Holodna / Pexels

Afroditė, meilės, grožio ir aistros deivė, gimė iš jūros putos, kai Kronas į jūrą metė savo tėvo Urano nukirstus lytinius organus. Ši gana groteskiška kilmės istorija kontrastuoja su švelniu Botičelio paveikslu „Veneros gimimas“, vaizduojančiu jos romėniškąjį atitikmenį Venerą. Afroditės mitologija kupina aistringų meilės istorijų ir intrigų.

Atėnė

Atenė
Hert Niks / Pexels

Atėnė, išminties, proto ir karo deivė, atsirado iš Dzeuso galvos, pilnai susiformavusi ir apsiginklavusi. Ji buvo svarbi „Odisėjo“ veikėja, padėjusi Odisėjui ir kitiems didvyriams, tokiems kaip Persejas ir Heraklis. Jos garbei pastatytas Partenonas Atėnuose, mieste, kuris pavadintas jos vardu. Romėnų mitologijoje ji buvo žinoma kaip Minerva.

Artemidė

Artemis
V Marin / Pexels

Artemidė, medžioklės ir gamtos deivė, dažnai vaizduojama su elniu ar šunimi. Ji buvo tiek gyvūnų globėja, tiek medžiotoja. Graikijos mitologijoje ji taip pat simbolizuoja moterų stiprybę ir nepriklausomybę. Jos romėniškas atitikmuo buvo Diana.

Arėjas

Arėjas
IstockPhoto

Arėjas, kraujo troškulio ir karo dievas, dažnai buvo priešingybė savo pusiau sesei Atėnei, kuri simbolizavo kilnesnius karo aspektus. Nors kiti dievai jo nemėgo, spartiečiai garbino Arėją, aukodami karo belaisvius ir net šunis. Romėnai jį žinojo kaip Marsą.

Apolonas

Apolonas
IstockPhoto

Apolonas, Artemidės dvynys brolis, buvo vienas iš svarbiausių Graikijos dievų. Jis perteikė dievišką valią per orakulus, garsiausias jų – Delfų orakulas. Mokslininkai mano, kad šio orakulo regėjimai galėjo būti sukeliami iš uolų kylančių etileno dujų. Apolonas buvo susijęs su menu, medicina ir pranašystėmis.

Demetra

Demetra
IstockPhoto

Demetra, žemės ūkio deivė, buvo Persefonės motina. Kai Hadas pagrobė Persefonę, Demetra ieškojo jos visame pasaulyje. Ji apsistojo Eleusiso karaliaus namuose, kur išmokė žmones žemdirbystės ir įsteigė Eleusino misterijas – svarbiausias religinio kulto apeigas. Romėnai ją vadino Cerera.

Dionisas

Dionisas
IstockPhoto

Dionisas, Dzeuso ir mirtingos moters sūnus, buvo vyno, intoksikacijos ir hedonizmo dievas. Po motinos mirties Dzeusas įsiuvo Dionisą į savo šlaunį, kol šis subrendo, o vėliau jį užaugino mainadės. Dioniso kultas buvo žinomas dėl ekstatiškų ritualų, apimančių vyną, šokius ir aukas. Romėnų mitologijoje jis buvo žinomas kaip Bachas.

Šie dievai ir deivės iliustruoja senovės graikų norą suvokti pasaulio chaosą per žmogiškų savybių ir emocijų prizmę, formuodami nesenstančius pasakojimus, kurie ir šiandien daro įtaką mūsų kultūrai.

Hadas

Hadas
IstockPhoto

Hadas, požemio pasaulio valdovas, buvo siejamas su mirusiųjų karalyste ir dažnai laikomas jos sinonimu. Skirtingai nuo daugelio kitų graikų dievų, Hadas išsiskyrė savo šaltumu ir atitolimu. Jis nebuvo tas, kuris teisdavo sielas ar bausdavo jas už jų nuodėmes mirtingojo gyvenimo metu. Tačiau jis buvo gudrus – apgavo Persefonę, priversdamas ją suvalgyti užburtas granato sėklas, dėl ko ji turėjo dalį metų praleisti su juo požemio pasaulyje. Jo romėniškas atitikmuo buvo Plutonas.

Hera

Hera
IstockPhoto

Hera, Olimpo karalienė, buvo ir Dzeuso sesuo, ir žmona. Nors ji dažnai vaizduojama kaip santūri ir kilni, jos kerštas buvo negailestingas, kai kalbėta apie Dzeuso neištikimybę. Deja, dažniausiai jos rūstybė nukrypdavo ne į patį Dzeusą, o į jo meilužes ir jų vaikus. Vienas iš tokių aukų buvo Heraklis, kurį Hera persekiodavo visą gyvenimą. Romėnai ją garbino kaip Junoną.

Hermis

Hermis
IstockPhoto

Hermis buvo viena iš universaliausių graikų panteono figūrų, globojęs daugelį gyvenimo sferų. Jis buvo gyvulių globėjas, vaisingumo, muzikos, sėkmės ir apgavysčių dievas. „Odisėjoje“ jis pasirodo kaip dieviškasis pasiuntinys. Hermis dažnai vaizduojamas su kaduceju – simboliniu lazdele su susipynusiomis gyvatėmis. Romėnų mitologijoje jis buvo žinomas kaip Merkurijus.

Poseidonas

Poseidonas
IstockPhoto

Poseidonas buvo žinomas kaip jūrų dievas, tačiau taip pat valdė žemės drebėjimus ir arklius. Įdomu tai, kad daugelis jo šventyklų buvo statomos sausumoje. Poseidonas turėjo neįprastų palikuonių – jis buvo Pegaso, sparnuoto žirgo, tėvas, kurį susilaukė su Medūza, bei Kiklopo Polifemo, kurį Odisėjas apakino savo kelionės metu, kūrėjas. Romėnų panteone jis buvo vadinamas Neptūnu.

Dzeusas

Dzeusas
IstockPhoto

Dzeusas, kartu su Hadu ir Poseidonu, nuvertė savo tėvą Kroną, Titanų karalių, ir tapo pagrindiniu naujojo panteono dievu, kuriame dominavo jo broliai, seserys ir vaikai. Dzeusas valdė orus ir buvo žinomas dėl savo nuolatinių neištikimybės aktų. Iš jo santykių su mirtingomis moterimis kilo daugybė žymių mitologinių veikėjų, tarp jų ir Trojos Helena. Jo romėniškas atitikmuo buvo Jupiteris.

Šie aprašymai atskleidžia, kaip graikų mitologija kūrė sudėtingas ir dažnai prieštaringas dievų asmenybes, siekdama paaiškinti gamtos reiškinius ir žmogaus emocijas.