Kai žiemą praveri duris ir pro nosį įkvepi gaivaus oro, daugeliui kyla pažįstamas jausmas – kažkas artėja. Net jei nesimato nė vieno snaigės, dažnas gali užuosti, kad tuoj ims snigti. Tai ne vaizduotės žaismas – oras prieš sniegą iš tiesų kvepia kitaip.
Kas keičia oro kvapą žiemos metu
Išskirtinį kvapą, kurį jaučiame prieš pradedant snigti, lemia ne viena smulkmena. Žemėjančios temperatūros sulėtina ore esančių molekulių judėjimą – dėl to dauguma mums įprastų kvapų išblėsta. Paprasčiau tariant, „sniego“ kvapas – tai labiau tylus aromatas, kuriame stinga įprastų lauko kvapų gausos.
Be oro atvėsimo, sniego laukimą dažnai lydi drėgmės padidėjimas. Prieš pasipilant snaigėms, oras tampa drėgnesnis – tokios sąlygos būtinos sniegui susidaryti. Didesnis oro drėgnumas veikia mūsų kvėpavimo sistemą, todėl nosis tampa jautresnė kvapams, jaučiame lengvą šilumos ir drėgmės pojūtį – tai dažnai susiejame su laukiamu sniegu.
Kaip mūsų pojūčius veikia nervų sistema
Staigaus vėsumo dvelksmas nosyje suaktyvina ne tik uoslę, bet ir tam tikrą nervą – trejį nervą. Paprastai šis nervas reaguoja į mintinių ir prieskonių pojūčių dirgiklius, tačiau atšalus orui, jis jautriai reaguoja ir į šalto oro gūsį. Dėl to mūsų smegenys atpažįsta būtent prieš sniegą sklindantį, sunkiau apibūdinamą žiemos aromatą.
Unikalus žiemos pojūtis
Visos šios smulkmenos – žema temperatūra, didesnė drėgmė bei jautri mūsų nervų sistema – kartu sukuria būdingą, daugelio atpažįstamą jausmą. Nors paties sniego kvapo nesukuria vienas atskiras veiksnys, jo laukimą jaučiame tarsi visa savo esybe – ir tai tampa tam tikru žiemos pranašu, lydinčiu kiekvieną sniego audrą.
Kūrybinga rašytoja, besidominti asmeniniu augimu, psichologija ir harmoningu gyvenimo būdu. Savo tekstuose ji siekia atrasti pusiausvyrą tarp kasdienio gyvenimo iššūkių ir vidinės ramybės, ieškodama ne tik atsakymų, bet ir įkvėpimo keliančių klausimų.
