Kūno grybelis – tai paviršinė grybelinė odos infekcija, galinti pažeisti bet kurią kūno dalį, išskyrus delnus, padus, galvos odą, veidą, barzdos sritį, kirkšnis ir nagus. Dažniausiai dar vadinama „žiedine grybelio infekcija“, nes odos pažeidimą paprastai sudaro žiedinės formos dėmės.
Kas gali susirgti kūno grybeliu
Šios grybelinės infekcijos pasitaiko visame pasaulyje, tačiau dažniausiai – šiltuose ir drėgnuose regionuose. Dažniau serga vaikai ir jaunimas, bet užsikrėsti gali bet kokio amžiaus žmonės, taip pat ir naujagimiai. Kūno grybelio rizikos veiksniai, susiję su sveikata:
- Ankstesnės ar esamos grybelinės odos infekcijos
- Cukrinis diabetas
- Sutrikusi imuninė sistema
- Gausesnis prakaitavimas
- Odos sausumas
- Ichtiyozė
Prie aplinkos rizikos veiksnių priskiriama:
- Didesnis žmonių tankis namų ūkyje
- Sergantys šeimos nariai
- Naminių gyvūnų laikymas
- Nepraeinamų, nepralaidžių drabužių dėvėjimas
- Aktyvus laisvalaikis ar sportas, kai dažnai būnama artimame kontakte ar naudojamasi bendromis persirengimo patalpomis
Taip pat manoma, kad tam tikrais atvejais, ypač kūno grybelio variante, gali būti genetinis polinkis.
Kūno grybelio priežastys
Pagrindiniai infekcijos sukėlėjai – dermatofitiniai grybai iš Trichophyton ir Microsporum genčių. Dažniausiai sukėlėjas yra T. rubrum rūšis. Be jos, ligą gali sukelti:
- T. interdigitale
- T. tonsurans – dažnai užsikrečiama po kontakto su sergančia galvos oda ar tiesioginio odos kontakto metu
- M. canis (katės, šunys), rečiau – kiti zoonoziniai grybai: T. verrucosum (galvijai), T. equinum (arkliai), T. erinacei (ežiai)
Kūno grybelis plinta su odos paviršiaus grybelinėmis sporomis. Užsikrėtimą palengvina šilta ir drėgna aplinka bei dalijimasis asmeniniais daiktais – patalyne, rankšluosčiais, drabužiais. Grybelinė infekcija iš kitų kūno vietų (pvz., tinea pedis) taip pat gali patekti į sveikas odos sritis. Inkubacinis laikotarpis trunka nuo 1 iki 3 savaičių. Dermatofitai dauginasi raginio odos sluoksnio paviršiuje, tačiau sveikai odai į gilesnius sluoksnius neprasiskverbia.
Klinikiniai kūno grybelio požymiai
Dažniausiai pradiniai kūno grybelio simptomai – atskira apvali raudona dėmė su išryškėjusiu, pleiskanotu, pakraščiu. Pažeidimas plinta nuo centro ir sudaro žiedą; vidurinė žiedo dalis būna nublukusi, o pakraščiuose – raudonas, pleiskanotas, aiškiai atskirtas kraštas. Kraštas kartais gali būti iškilus ar pūlingas. Daugumai žmonių pasireiškia niežulys. Vėliau atsiranda daugiau dėmių, kurios susilieja ir suformuoja daugiažiedį vaizdą. Pažeidimai dažniausiai išsidėsto nesimetriškai.
Kūno grybelio klinikinės formos
- Kerionas – pūlingas, stiprus odos uždegimas, dažniausiai sukeltas zoofilinių grybų.
- Tinea gladiatorum – būdinga tiems, kas užsiima kontaktinėmis sporto šakomis, pavyzdžiui, imtynėmis ar kovos menais. Dažniausiai sukelia T. tonsurans.
- Tinea imbricata – būdinga daug žiedinių, storu pleiskanojimu apaugusių plotų, sukeliama T. concentricum. Tokiu atveju niežulys yra stiprus. Dažnai pasitaiko Ramiojo vandenyno salose bei tropikuose.
- Tinea incognito – neturi tipiškų ligos požymių dėl nuslopinto uždegimo, kuris išsivysto po vietinio kortikosteroidų ar kalcineurino inhibitorių naudojimo. Pažeidimai dažniausiai išplitę, ribos neryškios, nėra pleiskanojimo ir paraudimo.
- Majocchi granuloma – pažeidžia plauko folikulus ir poodinį audinį, dažniausiai nustatoma galūnėse po skutimosi, pasireiškia aplink folikulus susiformavusiomis papulėmis ar pustulėmis. Dažniausias sukėlėjas – T. rubrum.
- Pūslelinė tinea corporis – reta forma su pūslelėmis arba pūslėmis.
Kūno grybelio komplikacijos
Ši grybelinė infekcija lengvai plinta ant kitų kūno dalių ar pergali sukelti užsikrėtimą kitiems žmonėms. Imuninio nepakankamumo (pvz., sergant ŽIV/AIDS) atveju liga gali išplisti po visą kūną. Lėtinė dermatofitozė diagnozuojama, kai T. rubrum aptinkama ne mažiau kaip keturiose kūno vietose, liga trunka ilgai, paūmėja ir vėl atsinaujina nepaisant gydymo. Dermatofitidinės reakcijos – tai alerginis bėrimas nutolusioje kūno vietoje dėl uždegiminės grybelio infekcijos. Antrinė bakterinė infekcija, dažniau pasitaikanti vaikams, sergantiems atopiniu dermatitu, dažnai susijusi su Staph aureus.
Kaip nustatomas kūno grybelis
Diagnozė įtariama, jei ant odos atsiranda atskira dėmė ar nesimetriškas bėrimas; galutinai patvirtinama atliekant mikologinius tyrimus siekiant nustatyti infekcijos šaltinį. Odos apžiūra turi apimti visą paviršių: galvą, nagus, kitas potencialiai pažeistas vietas. Dermatoskopija padeda nustatyti eritemą, baltą pleiskanojimą, pakraštinį ar išplitusį kraujagyslių išsidėstymą, mažas folikulines papules, rudus taškus, apsuptus baltai-geltonais žiedais ir banguotus ar lūžinėjančius plaukus. Nuo pažeidimo kraštų paimtas odos mėginys tiriamas mikroskopu po kalio hidroksido (10–20 %) apdorojimo – ieškoma grybienos ir sporų. Grybų rūšis nustatoma auginant kultūrą (žr. laboratorinius tyrimus dėl grybelinės infekcijos). Kartais kūno grybelis diagnozuojamas pagal odos biopsijos histologiją; būdingos morfologinės savybės ypač reikalingos Majocchi granulomos atveju.
Kūno grybelio diferencinė diagnostika
Kūno grybelis gali būti painiojama su šiomis ligomis:
- Diskoidinė egzema
- Psoriazė
- Herpetinė rožės dėmė
- Seborėjinio dermatito pažeidimai
Kūno grybelio gydymas
Bendrosios rekomendacijos
Oda turi būti švari ir gerai nusausinta. Rekomenduojama dėvėti plačius ir lengvus drabužius, ypač šiltu ir drėgnu oru. Vengti artimo kontakto su užsikrėtusiais žmonėmis ir nekeistis asmeniniais daiktais. Patariama ištirti šeimos narius ar naminius gyvūnus ir, jei reikia, gydyti, kad būtų sumažinta pakartotinės infekcijos rizika.
Specifinės priemonės
Nedideli kūno grybelio pažeidimai dažnai gydomi vietiniais priešgrybeliniais preparatais, tokiais kaip imidazoliai ar terbinafinas. Preparatu reikia tepti ne tik pažeistą vietą, bet ir aplinkinę odą, ir gydyti mažiausiai 1–2 savaites po to, kai bėrimas išnyksta. Ligos atkrytis yra dažnas. Jei pažeista plaukuota oda, infekcija išplitusi arba vietinis gydymas buvo neveiksmingas, skiriami geriamieji priešgrybeliniai vaistai. Sisteminio gydymo reikia ir Majocchi granulomos bei tinea imbricata atvejais. Rekomenduojamos veikliosios medžiagos – terbinafinas arba itrakonazolis.
Gydytojas ir medicinos švietėjas, ekspertas ligų nustatymo ir simptomų analizės srityse. Turėdamas daugiau nei dešimties metų patirtį klinikinėje praktikoje, jis yra pasiryžęs padėti žmonėms anksti atpažinti sveikatos problemas ir skatinti laiku kreiptis į medikus.
Dr. Grinčius yra baigęs medicinos studijas Vilniaus universitete ir specializavosi vidaus ligų diagnostikoje Europos sveikatos mokslų universitete. Dirbdamas šeimos gydytoju, jis atkreipė dėmesį į tai, kad pacientai neretai ignoruoja ar klaidingai aiškina savo simptomus. Tai paskatino jį rašyti mokomuosius straipsnius, siekiant padėti žmonėms geriau suprasti savo kūno signalus.
Jo straipsniuose pateikiama išsamūs, tačiau suprantami duomenys apie įvairias ligas – nuo paplitusių simptomų, pavyzdžiui, nuovargio ar galvos skausmo, iki retesnių ir sudėtingesnių, tokie kaip autoimuninės ar neurologinės problemos. Lukas taip pat dalijasi patarimais, kada reikėtų eiti pas gydytoją ir kokie pirmieji žingsniai turėtų būti imtasi.
Kai Lukas nerašo straipsnių ar neanalizuoja naujausių mokslo darbų, jis mėgsta leisti laiką gamtoje, užsiima sportu ir dalyvauja sveikatos švietimo projektuose. Jo tikslas – didinti žmonių sąmoningumą sveikatos klausimais ir skatinti juos rūpintis savo gerove, pradedant nuo simptomų pažinimo.
