Norite išmokyti šunį atnešti žaislą? Tinkamas žaislas, gausūs skanėstai ir keli paprasti žingsniai gali greitai padėti jūsų augintiniui suprasti žaidimo taisykles.
Komandų ir triukų mokymas – vienas smagiausių būdų sustiprinti ryšį su šunimi. Jei jau esate bandę pagrindinius pratimus, „atnešk“ gali tapti nauju, dinamišku iššūkiu: tai suteikia judėjimo, protinės veiklos ir leidžia išnaudoti natūralų šuns norą vytis bei „pagauti“ grobį.
Kokio amžiaus šunį geriausia mokyti atnešti?
„Per senas mokytis“ – labiau mitas nei taisyklė. Šunį galima išmokyti atnešti ir jauname, ir brandžiame, ir vyresniame amžiuje. Vis dėlto svarbu įvertinti fizinę būklę: intensyvus bėgiojimas ir staigūs sustojimai gali būti per didelis krūvis labai jauniems šuniukams (jų kaulai ir sąnariai dar formuojasi) arba vyresniems, mažai judantiems šunims bei tiems, kurie turi judėjimo sunkumų.
Jei abejojate, ar aktyvus žaidimas tinka, vertėtų pasitarti su veterinaru. O jeigu ilgi metimai netinka, „atnešk“ galima pritaikyti: pavyzdžiui, numesti daiktą netoli, į krūmynus ar aukštesnę žolę, kad šuo labiau „ieškotų“ nei sprintuotų. Vyresniems šunims, mėgstantiems vandenį, švelnesnė alternatyva gali būti atnešimas vandenyje, kai plaukimas mažiau apkrauna sąnarius.
Ko prireiks, kad išmokytumėte šunį atnešti?
Įrangos daug nereikia – svarbiausia, kad viskas būtų saugu ir patogu.
- Žaislo, kurį šuo noriai kandžioja ir lengvai paima (kamuoliuko ar kito tvirto daikto).
- Skanėstų (ar kitos šuniui vertingos motyvacijos).
- Saugios, nuo dirgiklių kuo labiau apsaugotos erdvės.
- Jei erdvė neaptverta – ilgesnio pavadėlio ir petnešų (patogiam ir saugiam valdymui).
Kaip išmokyti šunį atnešti: aiškūs žingsniai
1. Pradėkite tinkamoje vietoje
Mokymąsi palengvina maža, pažįstama ir kuo ramesnė aplinka. Tuomet sumažėja tikimybė, kad šuo nuklys paskui kvapą ar užsiims kitais „reikalais“. Tinka kambarys, aptvertas kiemas ar saugi privati erdvė.
Jei žaidžiate neaptvertoje vietoje, gali padėti ilgas pavadėlis. Svarbu jį suvaldyti taip, kad neįsipjautumėte į rankas (praverčia pirštinės), o šuniui saugiau naudoti petnešas, kad staigus trūktelėjimas neapkrautų kaklo.
2. Išrinkite šuniui tikrai įdomų žaislą
Geriausiai veikia toks daiktas, kurį šuo pats noriai paima ir lengvai sugriebia. Kad susidomėjimas būtų didesnis, prieš metimą žaislą „atgaivinkite“: tempkite per žemę, judinkite tarsi grobį, o tada numeskite. Kai kuriems šunims ypač įdomūs cypsintys žaislai, nes stipriau sužadina vijimosi instinktą.
Rinkitės saugų dydį: per mažas žaislas gali kelti užspringimo riziką. Taip pat verta pagalvoti apie guminį kamuoliuką vietoje tenisinio – kai kuriems šunims tenisinio kamuoliuko paviršius gali labiau dilinti dantis, jei juo žaidžiama labai dažnai.
3. Meskite trumpai ir paprastai
Iš pradžių nemeskite „už horizonto“. Geriau skaidyti žaidimą į mažus, lengvus veiksmus ir pamažu kelti kartelę. Pradžiai kamuoliuką galite tiesiog paridenti priešais save arba numesti netoli, kad šuo aiškiai matytų, kur jis nusileido ir neprarastų susidomėjimo.
Kai šuo paima žaislą, padidinkite entuziazmą: džiaugsmingas balsas ir pozityvi reakcija dažnai paskatina šunį grįžti atgal.
4. Apdovanokite grįžimą
Vos tik šuo su žaislu priartėja prie jūsų (net jei dar ne visai atneša „tobulai“), dosniai apdovanokite. Tai gali būti skanėstas kartu su pagyrimu, o kai kuriems šunims – trumpas patempimo žaidimas su atneštu žaislu. Tikslas – daug sėkmingų pakartojimų, kurie šuniui aiškiai parodo: grįžti apsimoka.
Jei skanėstai šuns nemotyvuoja, pabandykite dviejų vienodų žaislų taktiką: vieną numetate, o kitą laikote pasiruošę. Kai šuo grįžta su pirmuoju, „atgaivinate“ antrąjį – taip šuo natūraliai atiduoda turimą daiktą, nes nori vytis kitą.
5. Išmokykite komandą „paleisk“
Kai šuo jau patikimai grįžta laikydamas žaislą, ateina metas išmokti jį atiduoti. Vieni šunys greitai supranta, kad paleidus iškart įvyksta naujas metimas. Kitiems prireikia pagalbos: galite palaukti, kol pats išspjaus žaislą, arba pasiūlyti skanėstą, kad šuo noriai paleistų.
Tą akimirką, kai šuo paleidžia, pasakykite sutartą komandą (pavyzdžiui, „paleisk“), pagirkite, apdovanokite ir vėl meskite žaislą. Taip šuo susieja komandą su aiškiu rezultatu.
Svarbu: nesivaikykite šuns reikalaudami paleisti – taip netyčia galite paversti situaciją linksmu bėgiojimo žaidimu, kuris šuniui bus daug įdomesnis nei atnešimas.
6. Didinkite atstumą ir sudėtingumą palaipsniui
Kai mažoje erdvėje šuo stabiliai paima, grįžta ir paleidžia, po truputį didinkite metimo atstumą ir pridėkite daugiau dirgiklių (pavyzdžiui, pereikite į kiemą). Išlaikykite žaidimą smagų ir dosniai apdovanokite sėkmę.
Dar vienas svarbus niuansas: jei žengsite šuns link, kai jis grįžta su žaislu, kai kurie šunys tai priims kaip kvietimą gaudynėms. Verčiau likite vietoje ir kvieskite šunį pas save.
Treniruotes verta daryti trumpas, kad šuo neprarastų noro žaisti ir nepersikrautų fiziškai.
Ką daryti, jei šuo neatneša žaislo?
Vieni šunys taisykles perpranta greitai – ypač tie, kurie natūraliai mėgsta nešti daiktus ar yra labai imlūs mokymuisi. Kitiems reikia daugiau laiko, nes juos lengviau išblaško aplinka arba labiau „užkabina“ pats bėgimo azartas.
-
Grįžkite prie trumpesnių metimų: kuo lengviau, tuo daugiau sėkmingų bandymų.
-
Padidinkite motyvaciją: skanesni skanėstai, džiaugsmingesnė reakcija arba mėgstamas žaislas.
-
Naudokite du vienodus žaislus, kad atidavimas būtų natūralus ir greitas.
-
Trumpinkite sesijas: keli geri pakartojimai dažnai efektyvesni nei ilgas varginantis žaidimas.
-
Mažinkite dirgiklius: pradėkite ten, kur mažiau kvapų, šunų ar žmonių.
Ko vengti mokant šunį atnešti?
„Atnešk“ turėtų stiprinti ryšį, o ne kelti įtampą. Net jei šuo su kamuoliuku pabėgo ir po kelių minučių jį pametė žolėje, pyktis dažniausiai tik pablogina situaciją – šuo nematys prasmės grįžti pas jus.
-
Nebarkite šuns, kai jis pagaliau sugrįžta – net jei grįžo lėtai ar „ne taip“.
-
Nesivaikykite šuns dėl žaislo – taip sustiprinsite gaudynių įprotį.
-
Neužtęskite žaidimo iki nuovargio – pervargęs šuo prasčiau mokosi ir gali prarasti susidomėjimą.
-
Neskubėkite didinti atstumo – pirmiausia įtvirtinkite grįžimą ir atidavimą.
