Vos parsinešus šuniuką namo, džiaugsmas dažnai susimaišo su viena labai „aštria“ smulkmena – kandžiojimusi. Mažas, mielas snukutis slepia adatos aštrumo pieninius dantis, todėl net ir iš pradžių atrodantis žaismingas kramtymas greitai ima skaudėti. Kuo ilgiau tai tęsiasi, tuo įprotis labiau įsitvirtina, o augant šuniui problema didėja – ypač jei tai stambesnė veislė. Laimei, dažniausiai tai laikinas etapas, jeigu nuo pat pradžių aiškiai išmokysite ribas.
- 1.Kodėl šuniukai kandžiojasi?
- 2.Dantų dygimas: natūralus etapas, bet taisyklės galioja
- 3.Ką daryti namuose: sukurkite „legalų kramtymo“ pasirinkimą
- 4.Kaip išmokyti šuniuką nekandžioti žmonių žaidžiant
- 5.Socializacija: kodėl kiti šunys kartais „išmoko“ greičiau
- 6.Ką verta prisiminti, kad rezultatai ateitų greičiau
Kodėl šuniukai kandžiojasi?
Šuniukai pasaulį tyrinėja burna. Tai reiškia, kad beveik viskas, ką jie sutinka – rankų pirštai, kojų pirštai, drabužių kraštai ar batraiščiai – gali tapti „ragavimo“ objektu. Prie to prisideda ir jų energija: jaunas šuo dažnai žaidžia grubiau, o žaidimas natūraliai pereina į kramtymą ar kandžiojimą.
Svarbu suprasti: daugeliu atvejų tai nereiškia, kad šuniukas „blogas“ ar agresyvus. Dažniausiai jis tiesiog elgiasi kaip normalus jaunas šuo, kuriam dar reikia išmokti, kas su žmonėmis yra nepriimtina. Kandžiojimą dažniau lemia susijaudinimas, smalsumas ir dantų dygimas, o ne noras pakenkti. Vis dėlto tai, ar šis įprotis išnyks, labai priklauso nuo jūsų reakcijos: jei žaidžiant leidžiate kandžioti odą, šuniukas išmoksta, kad taip elgtis galima.
Dantų dygimas: natūralus etapas, bet taisyklės galioja
Kaip ir kūdikiai, šuniukai pereina dantų keitimosi laikotarpį. Tuomet dantenos gali būti jautrios, niežtinčios ar skausmingos, todėl norisi kramtyti viską, kas pakliūva. Dažniausiai intensyviausias dygimo etapas pasireiškia nuo maždaug 2 iki 6 mėnesių amžiaus.
Nors pačio dantų dygimo sustabdyti neįmanoma, įmanoma išmokyti šuniuką nekandžioti žmogaus. Dygimo sukeltas kandžiojimas turėtų būti koreguojamas taip pat, kaip ir kandžiojimas iš susijaudinimo žaidžiant: nukreipiant į tinkamus daiktus ir aiškiai parodant, kad žmogaus oda – ne žaislas.
Ką daryti namuose: sukurkite „legalų kramtymo“ pasirinkimą
Pirma taisyklė paprasta: šuniukas privalo turėti jam skirtų daiktų, kuriuos leidžiama kramtyti. Jei tokių alternatyvų nebus, jis pats susiras, ką kramtyti – dažnai tai bus pirštai, baldų kampai ar batai.
Tinkami pasirinkimai šuniukui
- tvirti guminiai kramtukai (pvz., skirti maisto įdarui ar ilgesniam žaidimui);
- šuniukams pritaikyti pliušiniai žaislai (patvarūs, be lengvai atplėšiamų detalių);
- saugūs kramtymo gaminiai, parinkti pagal amžių ir dydį;
- įvairių tekstūrų žaislai, kad šuniukas turėtų „ką rinktis“.
Svarbiausia – ne tik turėti žaislų, bet ir mokėti juos pasiūlyti
Vien žaislų dėžė problemos neišsprendžia. Kiekvieną kartą, kai šuniukas griebia tai, ko kramtyti negalima (pvz., ranką ar batą), ramiai ir nuosekliai pakeiskite objektą į leidžiamą žaislą. Kai šuniukas kramto tinkamą daiktą, pagirkite – taip stiprinate norimą elgesį.
Šuniukai nemažai laiko praleidžia kramtydami, todėl verta palikti keletą tinkamų kramtukų lengvai pasiekiamose vietose, kad šuniukas galėtų pats pasirinkti „teisingą“ variantą.
Kaip išmokyti šuniuką nekandžioti žmonių žaidžiant
Viena veiksmingiausių strategijų – reaguoti taip, kaip reaguotų kitas šuo, jei žaidimas taptų per grubus.
Žingsniai, kurie padeda sustabdyti kandžiojimą
- jei šuniukas kanda stipriau ar „užsiveda“, garsiai suvaidinkite skausmo reakciją (trumpas, aiškus garsas);
- iškart nutraukite žaidimą: atsitraukite ir kelias akimirkas ignoruokite šuniuką;
- jei reikia, trumpam išeikite į kitą kambarį, kad šuniukas aiškiai suprastų ryšį: kandžiojimas = dėmesio pabaiga;
- po kelių minučių grįžkite prie ramesnio žaidimo, kuris mažiau provokuoja kandžiojimą (pvz., atnešimo žaidimas ar žaislo tampymas su taisyklėmis).
Nuoseklumas čia kritiškas: jei kiekvieną kartą žaidimas baigsis vos tik dantys palies odą, šuniukas gana greitai perpras, kad taip praranda tai, ko labiausiai nori – jūsų dėmesį ir bendravimą.
Socializacija: kodėl kiti šunys kartais „išmoko“ greičiau
Šuniukai svarbių pamokų išmoksta iš savo vados: jei vienas per stipriai įkanda kitam, žaidimas trumpam nutrūksta. Taip formuojasi gebėjimas kontroliuoti kandimo stiprumą – vadinamasis kandimo slopinimas.
Jeigu šuniukas per anksti atskirtas nuo mamos ir vados, šios pamokos gali trūkti. Tuomet suplanuotos, saugios pažintys su kitais šuniukais ir suaugusiais stabiliais šunimis gali padėti atsigriebti. Kitas šuo dažnai aiškiai parodo ribas: nustoja žaisti, pasitraukia arba ignoruoja. Šuniukas supranta, kad per stiprus kandimas reiškia prarastą žaidimą.
Vis dėlto „žaidimų pasimatymas“ nėra tiesiog palaidas lakstymas. Tam reikia kontrolės, stebėjimo ir tinkamai parinktų partnerių, kad patirtis būtų mokanti, o ne chaotiška.
Ką verta prisiminti, kad rezultatai ateitų greičiau
Kandžiojimasis ankstyvame amžiuje – dažnas ir normalus elgesys. Daugeliu atvejų jis greitai silpnėja, jei laikotės tų pačių taisyklių kasdien. Žaiskite su šuniuku ir skirkite jam dėmesio – taip stiprinate tarpusavio ryšį, o kartu turite progų mokyti tinkamo elgesio.
Jei pastebite, kad šuniukas kanda ne iš žaidimo, o tarsi iš baimės, įtampos ar pykčio, arba jei kandžiojimas nepaisant nuoseklaus darbo nemažėja, verta kreiptis į kvalifikuotą dresuotoją ar gyvūnų elgsenos specialistą. Kartais pakanka kelių konsultacijų, kad problemos nesustiprėtų ir kasdienybė su augintiniu taptų ramesnė.
