Pirmaisiais dešimtmečiais po Pirmojo pasaulinio karo Europoje susidarė nestabilumo atmosfera, kuri turėjo didžiulę įtaką kitam tarptautiniam konfliktui – Antrajam pasauliniam karui. Naciai iškilo valdžioje Vokietijoje, kuri tuo metu buvo ekonomiškai ir politiškai nestabili. Partijos lyderis Adolfas Hitleris, pasinaudojęs tautai reikalinga padėtimi, sugebėjo perimti valdžią ir sudaryti strategines sąjungas su Italija ir Japonija, siekdamas tęsti Vokietijos pasaulinio dominavimo idėją. 1939 m. rugsėjį Hitlerio invazija į Lenkiją privertė Didžiąją Britaniją ir Prancūziją paskelbti karą Vokietijai, kuris pažymėjo Antrojo pasaulinio karo pradžią. Per šešerius metus trukusį konfliktą žuvo daugiau žmonių ir buvo sunaikinta daugiau turtų nei bet kuriuo kitu karu pasaulyje. Tarp 45–60 milijonų žmonių, kurie žuvo kare, buvo 6 milijonai žydų, kurie buvo nužudyti nacių koncentracijos stovyklose kaip dalis Hitlerio „galutinio sprendimo” – holokausto.
Iki Antrojo pasaulinio karo
Pirmaisiais dešimtmečiais po Didžiojo karo, taip pat žinomo kaip Pirmasis pasaulinis karas, Europą ištiko destabilizacija, o Antrasis pasaulinis karas iš esmės kilo iš kelių problemų, kurios nebuvo išspręstos dėl ankstesnio konflikto. Vienas iš pagrindinių veiksnių buvo politinis ir ekonominis nestabilumas Vokietijoje, kuris sukėlė daug pasipiktinimo dėl griežtų Versalio sutarties sąlygų. Tai paskatino Adolfą Hitlerį ir Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partiją, vokiškai sutrumpintai kaip NSDAP ir angliškai vadinamą nacių partija, siekti galių ir iškilti į valdžią.
1933 metais, tapęs Vokietijos kancleriu, Hitleris greitai sustiprino savo valdžią ir 1934 metais paskelbė save „Führeriu“ – aukščiausiuoju vadu. Hitleris buvo apsėstas minties apie „grynosios“ vokiečių rases, kurią jis pavadino „arijomis“, ir manė, kad karas yra vienintelis būdas užtikrinti reikiamą „Lebensraum“ arba gyvenamąją erdvę, kad vokiečių tauta galėtų plėstis. Trečiojo dešimtmečio viduryje jis pradėjo slaptą Vokietijos ginklavimą, pažeisdamas Versalio sutartį. Hitleris pasirašė sąjungas su Italija ir Japonija prieš Sovietų Sąjungą ir 1938 metais pasiuntė kariuomenę okupuoti Austriją, o kitais metais aneksavo Čekoslovakiją. Hitlerio atviras agresyvumas liko nekontroliuojamas, nes JAV ir Sovietų Sąjunga tuo metu buvo susitelkusios į savo vidaus politiką, o nei Prancūzija, nei Didžioji Britanija (kitos dvi tautos, labiausiai nuniokotos Didžiojo karo metu) nenorėjo konfrontuoti su Hitleriu.
Antrojo pasaulinio karo protrūkis 1939 m.
1939 m. rugpjūčio pabaigoje Hitleris ir Sovietų Sąjungos lyderis Josifas Stalinas pasirašė Vokietijos ir Sovietų Sąjungos Nepuolimo paktą, kuris sukėlė didelį nerimą Londone ir Paryžiuje. Hitleris jau seniai planavo invaziją į Lenkiją – tautą, kurią Didžioji Britanija ir Prancūzija garantavo karinę pagalbą, jei ją užpultų Vokietija. Paktas su Stalinu reiškė, kad Hitleris, įsiveržęs į Lenkiją, nesusidurs su dviem frontais ir turės sovietų pagalbą užkariaujant ir padalijant šią tautą. 1939 m. rugsėjo 1 d. Hitleris įsiveržė į Lenkiją iš vakarų; po dviejų dienų Prancūzija ir Didžioji Britanija paskelbė karą Vokietijai, pradėdamos Antrąjį pasaulinį karą.
Rugsėjo 17 dieną sovietų kariuomenė įsiveržė į Lenkiją iš rytų. Lenkija buvo atakuojama iš abiejų pusių, greitai žlugo, o 1940 m. pradžioje Vokietija ir Sovietų Sąjunga pasidalijo tautos kontrolę pagal slaptąjį protokolą, pridėtą prie Nepuolimo pakto. Stalino pajėgos ėmėsi užimti Baltijos šalių (Estijos, Latvijos ir Lietuvos) ir Rusijos ir Suomijos kare sumušė pasipriešinusią Suomiją. Po šešių mėnesių nuo invazijos į Lenkiją, Vakarų valstybių veiksmai buvo menki, todėl žiniasklaida pradėjo kalbėti apie „netikrą karą“. Tačiau jūroje Didžiosios Britanijos ir Vokietijos kariniai jūrų laivynai susidūrė aršiame mūšyje, o mirtini vokiečių povandeniniai laivai smogė prekybiniams laivams, plaukiantiems į Britaniją, nuskandindami daugiau nei 100 laivų per pirmuosius keturis Antrojo pasaulinio karo mėnesius.
Antrasis pasaulinis karas Vakaruose 1940-41 m.
1940 m. balandžio 9 d. Vokietija vienu metu įsiveržė į Norvegiją ir užėmė Daniją, taigi karas tapo vis rimtesnis. Gegužės 10 d. vokiečių pajėgos per Belgiją ir Nyderlandus įsiveržė į vadinamąjį „žaibinį karą“ arba „žaibo karą“. Po trijų dienų Hitlerio kariai kirto Maso upę ir atakavo prancūzų pajėgas Sedane, esančiame šiauriniame Maginot linijos gale – įmantrioje įtvirtinimų grandinėje, pastatytoje po Pirmojo pasaulinio karo ir laikomo nepramušama gynybine užtvara. Vokiečiai savo tankais ir lėktuvais pramušė liniją ir toliau žengė pirmyn, todėl ji tapo nenaudinga. Britų ekspedicinės pajėgos (BEF) gegužės pabaigoje buvo evakuotos jūra iš Diunkerko, o pietuose Prancūzijos pajėgos surengė pasmerktą pasipriešinimą. Prancūzijai žlūgus, Italijos fašistų diktatorius Benito Mussolini sudarė aljansą su Hitleriu, Plieno paktą, o Italija birželio 10 d. paskelbė karą Prancūzijai ir Didžiajai Britanijai.
1940 m. birželio 14 d. vokiečių pajėgos įžengė į Paryžių; po dviejų naktų maršalas Philippe’as Petainas, Prancūzijos Pirmojo pasaulinio karo didvyris, suformavo naują vyriausybę ir paprašė paliaubų. Vėliau Prancūzija buvo padalyta į dvi zonas: viena buvo vokiečių okupuota karinė zona, o kita – Petain vyriausybės, įsikūrusios Vichy Prancūzijoje. Hitleris dabar nukreipė savo dėmesį į Didžiąją Britaniją, kuri turėjo gynybos pranašumą, nes buvo atskirta nuo žemyno Lamanšo sąsiauriu.
Siekdamas parengti amfinės invazijos kelią (vadinama operacija „Jūrų liūtas“), vokiečių lėktuvai nuo 1940 m. rugsėjo mėn. iki 1941 m. gegužės mėn. plačiai bombardavo Didžiąją Britaniją, žinoma kaip „Blitz“, įskaitant naktinius reidus Londone ir kituose pramonės centruose, kurie pareikalavo daug civilinių gyvybių ir padarė daug žalos. Karališkosios oro pajėgos (RAF) galiausiai nugalėjo Luftwaffe (Vokietijos oro pajėgas) Britanijos mūšyje, o Hitleris atidėjo savo invazijos planus. Didžiosios Britanijos gynybiniams ištekliams išsemti, ministras pirmininkas Winstonas Churchillis pradėjo gauti itin svarbią JAV pagalbą, remdamasis 1941 m. pradžioje Kongrese priimtu paskolos nuomos įstatymu.
Hitleris prieš Staliną: operacija „Barbarossa“ 1941–1942 m.
1942 m. pavasarį vokiečiai tęsė savo antpuolius ir pasieksavo tikslą – užima Krymą, o po to ir Donbaso regioną, pradėjo žiaurias kovas dėl Stalingrado. Žiemos metu sovietų armija pasiruošė kruvinoms kovoms ir pradėjo kontraataką, kuris baigėsi didžiule nugalėjimu sovietų naudai, atitraukiant vokiečių kariuomenę ir išlaisvinant Stalingradą. Tai buvo vienas svarbiausių Antrojo pasaulinio karo posūkių. Po to, sovietų kariuomenė tęsė savo puolimus ir, įveikdama stiprią vokiečių gynybą, perėjo į lenktynes į Berlyną. Tai buvo viena iš svarbiausių ir kraupiausių karo frontų, kurio metu žuvo daugiau nei 27 mln. sovietų piliečių ir karių, o Vokietija ir jos sąjungininkai patyrė didžiulius nuostolius.
Antrasis pasaulinis karas Ramiajame vandenyne 1941–1943 m.
Po to, kai Didžioji Britanija susidūrė su Vokietija Europoje, Jungtinės Valstijos tapo vienintele valstybe, pajėgia kovoti su Japonijos agresija. Japonijos karas su Kinija, vykstantis iki 1941 m. pabaigos, ir Europos kolonijinių valdų Tolimuosiuose Rytuose užgrobimas padidino Japonijos ambicijas, o 1941 m. gruodžio 7 d. Pearl Harboro atakos metu 360 japonų lėktuvų visiškai nustebino amerikiečius ir nusinešė daugiau nei 2300 karių gyvybių. Šis išpuolis suvienijo Amerikos viešąją nuomonę, skatinant ją pasisakyti už įstojimą į Antrąjį pasaulinį karą, o gruodžio 8 d. Kongresas paskelbė karą Japonijai beveik vieningai. Vokietija ir kitos ašies valstybės nedelsdamos paskelbė karą JAV.
Po ilgos serijos pergalių Japonijos Ramiojo vandenyno laivynas, JAV laivynas laimėjo Midvėjaus mūšį 1942 m. birželį, kuris pasirodė esąs lemiamas kare. Gvadalkanale, vienoje iš pietinių Saliamono salų, sąjungininkai taip pat sėkmingai kovojo su Japonijos pajėgomis nuo 1942 m. rugpjūčio mėn. iki 1943 m. vasario mėn., padėdami nukreipti karinio susidūrimo bangą Ramiajame vandenyne. 1943 m. viduryje, sąjungininkų karinės jūrų pajėgos pradėjo agresyvų kontrataką prieš Japoniją, apimdamos daugybę amfibijų puolimų pagrindinėse Japonijos valdomose Ramiojo vandenyno salose. Ši „šuolių į salas” strategija pasiteisino, ir sąjungininkų pajėgos priartėjo prie galutinio tikslo – įsiveržti į Japonijos žemyninę teritoriją.
Sąjungininkų pergalės Antrajame pasauliniame kare 1943–1945 m.
Po Vokietijos pralaimėjimo Europoje, Japonija liko kaip viena iš nedaugelio ašies jėgų, kuri vis dar kovojo. Sąjungininkai pradėjo didelę kampaniją prieš Japoniją, kuri apėmė invaziją į Saipaną, Tinianą ir Guamą 1944 m. liepos mėn., o po to Filipinus ir kitas Ramiojo vandenyno salas.
1945 m. vasario 19 d. sąjungininkai pradėjo bombardavimą Tokijui, kuris nusinešė daugiau nei 100 000 gyvybių ir padarė daug žalos miesto infrastruktūrai. Gegužės 7 d. Japonija pasidavė, po tokių smurtinių bombardavimų kaip Hirosimos ir Nagasakio atominių bombų išmėtymas.
Karui baigiantis, pasaulis susidūrė su didžiuliais iššūkiais, kaip atstatyti pramonę, namus ir infrastruktūrą, kurie buvo sunaikinti per karo metus. Pasaulio valdžios taip pat turėjo spręsti, kaip užkirsti kelią būsimiems konfliktams ir skatinti taiką ir stabilumą tarptautiniu mastu. Tai leido pradėti naują pasaulio istorijos puslapį, kuriame buvo daug pokyčių, tokie kaip dekolonizacija, naujų tarptautinių organizacijų kūrimas ir ekonomikos atkūrimas.
Antrojo pasaulinio karo pabaiga 1945 m.
Antrasis pasaulinis karas baigėsi didžiuliais žmonių nuostoliais, daugiausiai Europoje ir Azijoje, kur buvo sunaikintos didelės miestų dalys ir žemės teritorijos. Kovoje ir nuo jos pasekmių žuvo maždaug 70–85 mln. žmonių, o kai kurių šalių, pvz., Lenkijos, Jugoslavijos ir Graikijos, gyventojų skaičius sumažėjo daugiau nei 10 proc. Be to, karas paliko ilgalaikį poveikį politikai, ekonomikai, kultūrai ir visuomenės psichologijai. Jis taip pat lėmė JAV ir Sovietų Sąjungos tapatumo kaip pasaulinės galybės.
Karo pabaiga pradėjo naują pasaulinę epochą, pasižymintį didžiuliu geopolitiniu, ekonominiu ir kultūriniu pokyčiu. Po karo vis didėjo tarpvalstybiniai ryšiai, tarptautinė prekyba ir bendradarbiavimas, bei tęsėsi kova už žmogaus teises ir laisves. Tačiau karas taip pat pradėjo naują branduolinio ginklo amžių, kuris reikalauja tvarios tarptautinės bendruomenės ir diplomatijos, kad būtų išvengta konfliktų, kurie gali sukelti katastrofiškas pasekmes.
Šaltinis: https://www.history.com/topics/world-war-ii/world-war-ii-history
