Šuo nekasa kiemo tam, kad jums paprieštarautų ar specialiai „padarytų netvarką“. Dažniausiai tai natūralus, instinktais paremtas elgesys – toks pat įprastas kaip lojimas ar uostinėjimas. Ir nors smėlio kasimas paplūdimyje gali atrodyti mielai, bokšteliai vejoje, purvinos pėdos namuose ar subraižytas baldas jau kelia mažiau džiaugsmo. Dar daugiau – įsijautęs kasėjas gali prasikasti kelią po tvora arba išrausti kenksmingų augalų svogūnėlių.
Vietoj vien tik draudimų dažniausiai veiksmingiau išsiaiškinti tikrąją priežastį: kodėl šuo kasa būtent dabar ir būtent čia. Kai suprasite, kas skatina tokį elgesį, bus lengviau jį nukreipti tinkama linkme ir kartu patenkinti šuns poreikius.
Kodėl šunys kasa duobes
Nes nuobodu ir tai tiesiog smagu
Daugeliui šunų kasimas yra savotiškas „žaidimas“ – ypač tada, kai trūksta veiklos. Jei šuo negauna pakankamai fizinio krūvio ir protinės stimuliacijos, jis pats susiranda užsiėmimą. O žemė – lengvai prieinamas „projektas“.
Tokiu atveju dažniausiai padeda kasdienė rutina, kurioje yra ne tik pasivaikščiojimai, bet ir užduotys galvai. Pavyzdžiui:
- ilgesni pasivaikščiojimai, kuriuose leidžiama daug uostinėti;
- paprasti kūno kontrolės pratimai (pvz., „sėdėt“, „stovėt“, perėjimai tarp pozicijų);
- triukai ir trumpos dresūros sesijos;
- uoslės žaidimai (kvapų paieška);
- leidžiama saugiai plėšyti popierių ar kartoną (prižiūrint);
- aktyvūs žaidimai su žaislais, kurie skatina vytis ir „gaudyti“.
Nes ieško grobio
Kai kurios veislės buvo išvestos medžioti smulkius gyvūnus, todėl jų noras kasti gali būti „užprogramuotas“. Jei kieme apsigyveno kurmis ar kitas urvuose gyvenantis graužikas, šuo gali įsijungti į medžioklės režimą: uoslė pagavo kvapą, o letenos daro savo.
Tokiose situacijose padeda humaniškos, augintiniui saugios priemonės, kurios mažina graužikų aktyvumą jūsų teritorijoje. Kuo mažiau „taikinių“, tuo mažesnė motyvacija kasti.
Nes bando atvėsti arba pasišildyti
Karštą dieną šuo gali kasti, kad pasiektų vėsesnį žemės sluoksnį ir ten atsigultų. Kai kurioms veislėms tai labai būdingas būdas reguliuoti komfortą: žemės „guolis“ vasarą vėsina, o žiemą gali sulaikyti šilumą.
Jei kasimas pasireiškia daugiausia per kaitrą, tai ženklas, kad šuniui reikia daugiau pagalbos vėsinantis:
- nuolatinės prieigos prie šviežio vandens ir pavėsio;
- trumpesnių pasivaikščiojimų karščiausiu metu ir aktyvumo perkėlimo į rytą ar vakarą;
- vėsių poilsio vietų namuose ar lauke (pvz., ant vėsesnio paviršiaus);
- stebėjimo, ar neatsiranda perkaitimo požymių.
Nes patiria stresą ar nerimą
Kartais kasimas tampa būdu „iškrauti“ įtampą. Tai gali nutikti naujoje aplinkoje, esant triukšmui, kai šuo paliekamas vienas, arba kai kiemas kelia nesaugumo jausmą. Tokiais atvejais šuo kasa ne iš išdykavimo, o bandydamas nusiraminti.
Atkreipkite dėmesį į kūno kalbą. Nerimą gali išduoti:
- pabrukta uodega;
- priglaustos ausys;
- dažnas alsavimas, drebulys;
- seilėtekis;
- intensyvus kasymasis;
- subtilesni signalai, pvz., lūpų laižymas ar dažnas žiovavimas.
Jeigu neaišku, kas sukelia stresą, verta kreiptis į sertifikuotą gyvūnų elgsenos specialistą – jis padės atpažinti dirgiklius ir sudėlioti planą, kaip šuniui padėti jaustis stabiliau.
Nes „įsirengia“ patogią vietą poilsiui
Šunys neretai kasa ar „rausia“ prieš atsiguldami – taip jie tarsi susiformuoja patogesnę guolio vietą. Namuose tai gali virsti sofos ar lovos draskymu, nors tikslas tas pats: prisitaikyti paviršių poilsiui.
Jei šuo rausia baldus, gali padėti tvirtai pritvirtinta antklodė ar jam skirta vieta šalia. Taip pat veikia apdovanojimas už alternatyvų elgesį: kai šuo užlipa ant sofos ir atsigula ramiai, be kasimo.
Nes bando pabėgti
Jei šuo kasasi prie tvoros, priežastis dažnai labai praktiška: noras patekti „į kitą pusę“. Tai gali būti smalsumas, kiti šunys, kvapai, maistas ar poravimosi motyvai. Kai šuo bent kartą gauna atlygį (pavyksta ištrūkti ir patirti ką nors įdomaus), toks elgesys gali greitai įsitvirtinti.
Čia svarbiausia saugumas: šuns nepalikite kieme be priežiūros, o prireikus sustiprinkite tvoros apačią taip, kad nebūtų įmanoma prasikasti.
Nes slepia „lobius“
Dalį šunų skatina kaupimo instinktas – jie užkasa kaulus, skanėstus ar kitus vertingus daiktus, kad galėtų „pasaugoti“ vėlesniam laikui. Jei skanėstas dingo praėjus keliolikai minučių, tikėtina, kad jis atsidūrė po žeme.
Tokias „vertingas“ gėrybes geriausia duoti tada, kai galite prižiūrėti, kad šuo nepradėtų aktyviai kasti kieme ar gėlyne.
Ar verta leisti šuniui kasti
Dažnai protingiausias sprendimas – ne visiškai uždrausti kasimą, o suteikti jam legalią vietą. Kai šuo turi aiškiai apibrėžtą zoną, kur kasti leidžiama, mažėja tikimybė, kad nukentės veja ar baldai.
Galimi variantai:
- smėlio dėžė kieme;
- lengvas plastikinis baseinėlis, paverstas „kasimo duobe“;
- viduje įrengta kasimo zona su audinio skiautėmis ir žaislais (jei turite tokią galimybę).
Kad šuo greičiau suprastų taisykles, galima užkasti kelis skanėstus būtent leidžiamoje vietoje ir nuosekliai pagirti, kai kasa ten, kur reikia.
Kaip atpratinti šunį nuo netinkamo kasimo
Kasimo problema retai išsisprendžia vien nuo draudimų – ypač jei šuo kasa dėl nuobodulio, streso ar veislinių instinktų. Geriausi rezultatai paprastai pasiekiami derinant kelis dalykus: daugiau krūvio ir užimtumo, aiškią alternatyvą (leidžiamą kasimo vietą) ir protingą aplinkos valdymą.
- Užtikrinkite pakankamą aktyvumą ir protines užduotis kasdien.
- Suteikite „teisėtą“ kasimo zoną ir apdovanokite už kasimą būtent ten.
- Stebėkite, kada ir kur šuo kasa: tai padeda atpažinti tikrąją priežastį (karštis, nuobodulys, graužikai, nerimas, noras pabėgti).
- Jei kasimas susijęs su pabėgimu, nepalikite šuns kieme be priežiūros ir sustiprinkite tvoros apačią.
Naudinga komanda netikėtam sustabdymui
Praktiška išmokyti šunį pozityvios „pertraukimo“ komandos – signalo, kuris reiškia „sustok ir pasižiūrėk į mane“. Kai šuo nutraukia veiksmą, tuoj pat apdovanokite skanėstu ar mėgstamu žaislu. Taip elgesys keičiamas ne per bausmę, o per aiškią, šuniui suprantamą alternatyvą.
Ko vengti auklėjant šunį dėl kasimo
- Neapsiribokite vien barimu, jei nepašalinote priežasties – tuomet elgesys dažnai tik persikelia kitur.
- Neprovokuokite situacijų, kuriose šuo nuolat „neatsilaiko“ (pvz., palikti vieną kieme, jei žinoma, kad kasa prie tvoros).
- Neignoruokite nerimo ženklų – kai kasimas tampa streso iškrova, svarbu spręsti emocinę šuns būseną, o ne tik simptomą.
