Anglų kalba dažnai kelia painiavų – tiek gramatikos taisyklės, tiek tarimo ar rašybos niuansai gali sumaišyti net patyrusius vartotojus. Nemažai žmonių didžiuojasi išmokę sudėtingiausias kalbos taisykles: žino, kuriuos žodžius visada reikia rašyti iš didžiosios, ar kaip teisingai ištarti nedidelį trijų raidžių žodelį „ask“. Tačiau net dėl šio žodžio tarimo nuomonės išsiskiria: kai kurie ištaria „ax“, kaip kaplį. Ar tikrai tai – neteisinga lietuvių kalbos požiūriu?
Šaknys glūdi senovėje
Pasirodo, diskusija dėl šio žodžio tarimo nėra šių laikų pramanas. Jo ištakos siekia senąją anglų kalbą, kai žodis atrodė ir skambėjo visiškai kitaip. Pirminė forma buvo „acsian“, kurią žmonės tartų artimai dabartinei „ax“ versijai. Šis žodis pradėjo vartotis jau VIII amžiuje, tad šaknys labai gilios.
Vėliau, keičiantis anglų kalbai ir pereinant į viduramžių bei dabartinę anglų kalbą, žodis pamažu kito – atsirado tarpinė forma „asken“, vėliau susiformavo mums žinomas „ask“. Vis dėlto „ax“ tarimas niekur nedingo ir buvo matomas įvairiuose rašytiniuose šaltiniuose.
Žymūs pavyzdžiai ir istoriniai pėdsakai
„Ax“ forma pasitaikė net gerai žinomuose kūriniuose. Vienas garsiausių viduramžių anglų rašytojų savo darbuose vartojo būtent tokią tarimo, o ne rašybos formą. Pirmasis anglų kalba parašytas Biblijos vertimas, išleistas XVI amžiuje, taip pat operavo „axe“. Tuo metu religinėse tekstuose buvo rašoma: „axe ir jums bus duota“.
Kalbos istorijos specialistai teigia, kad „ax“ nėra klaida ar šiuolaikinis reiškinys. Tai išlikusi anglų kalbos savybė, esanti visiškai normali. Kalba kinta, todėl kartais neteisingu laikomas tarimas iš tiesų gali būti istoriškai pagrįstas.
Mitų griovimas
Nors daug kas yra įsitikinę, jog žodis „ask“ turi būti tariamas tik vienaip, realybėje abi tarimo versijos turi savo vietą anglų kalbos raidoje. Mokytojai ir kalbos taisyklingumą vertinantys žmonės dažnai pirmenybę suteikia „ask“, tačiau „ax“ forma – ne naujovė ir tikrai ne klaida.
Kalba nuolat keičiasi – iš senojo žodžio atsiranda nauja vartosena, keičiasi tarimas ir rašyba. Todėl ginčytis, kuris variantas teisingas, o kuris klaidingas, nėra pagrindo. Abi formos turi gilias tradicijas ir rodo, kaip stipriai gali kisti kalba bėgant amžiams.