Vasaros karštyje gydytojas man pranešė: operacijos metu jis turės atverti mano kaklą ir pašalinti auglį kartu su skydliauke. Nors jo žodžiai nuskambėjo ramiai, galvoje kilo tik triukšmas – akimirką pasijutau visiškai viena tame kabinete, sėdėdama ant apžiūros stalo.
Automatiškai išsprūdo sarkastiškas klausimas: ar mano kaklą ženklins akivaizdus randas? Gydytojo padėjėja, paguodžiančiu tonusu, nuramino, jog gydytojo pjūvis – tarsi parašas. “Jums svarbus gražus randas, jam – lygiai taip pat. Vargu, ar jį pastebėsite.” Tas palengvino vidinę įtampą. Atrodė logiška – matomas randas tarsi liudytų apie gydytojo atliktą darbą.
Liga, kurios nesitikėjau
2014 metais buvau įsitikinusi, kad mane kamuojančius požymius sukelia pavasarinės alergijos, tačiau vėliau diagnozė pasikeitė – paaiškėjo, jog tai skydliaukės vėžys. Manęs laukė dvi kaklo operacijos ir gydymas spinduline terapija.
Pirmojoje operacijoje pašalino didelį, visą dešinę skydliaukės pusę dengusį naviką. Gydytojas stengėsi išsaugoti kairę pusę, tikėdamasis apsaugoti mane nuo nuolatinio vaistų vartojimo – mat viena skydliaukė galėjo palaikyti medžiagų apykaitą, širdies darbą, temperatūrą ir emocinę pusiausvyrą. Visgi, ištyrus auglį paaiškėjo, jog turiu folikulinį papiliarinės karcinomos variantą – reikėjo šalinti ir kairę dalį, operacija privalėjo būti kartojama.
Diagnozės ir randų baimė
Diagnozė jau pati buvo šokas, tačiau mintis apie du pjūvius kakle gąsdino beveik tiek pat. Nebijojau gydymo, labiau jaudino nuolatinis randas pačioje kaklo vidurio vietoje.
Internete paieškojau, kaip atrodo randai po skydliaukės operacijos. Nuotraukos su raudonomis linijomis, siūlėmis, išryškintomis randų vietomis dar labiau sustiprino nerimą. Ramybės nedavė mintys apie grožį, gyvenimą su pastebimu pokyčiu. Stovėdama prieš veidrodį, žvilgsniu glosčiau kaklą – tą vietą, kur dėvėjau ploną grandinėlę, kai į kambarį įbėgo penkerių sūnus. Jis nežinojo apie artėjančią operaciją – nusprendžiau jam apie tai pasakoti tik prieš pat procedūrą.
Vienos mamos išbandymai
Buvau vieniša mama, sūnus gyveno su manimi visą laiką, ryšio su tėvu neturėjo. Aš jam – viskas: ir mama, ir tėtis, žaidimų draugas, pagalbininkas ruošiant pamokas, slaugytoja, virėja, taksi vairuotoja ir užtariautoja. Suvokiau, kad nei liga, nei randas neturi tapti mano silpnumo ženklu – prisiėmiau stiprios motinos vaidmenį.
Norėdama pasijusti geriau, prieš operaciją užsirašiau pas kirpėją. Paprašiau šviesinti plaukus išlaikant natūralesnį tamsesnių šaknų efektą. Norėjosi, kad šviesūs plaukai atkreiptų dėmesį ir kartu apgaubtų būsimą randą – jei jau nereikia slėpti, verčiau puošti.
Randų neslėpiau
Klaidingas būtų įspūdis, kad stengiausi užmaskuoti randą. Nesu linkusi puoštis ryškiu makiažu ar aukštakulniais – o svarbiausia, savo sūnui norėjosi parodyti, kad randas nėra gėdos ženklas. Norėjau būti pavyzdys – juk svarbiausia, kaip reaguoji į gyvenimo iššūkius.
Pabudusi po operacijos pamačiau ryškiai raudoną liniją su tvarsčiais ir siūlėmis. Nors iš pradžių vaizdas gąsdino, kartu jaučiau palengvėjimą, kad navikas pašalintas. Penkerių metų laikotarpyje prognozuotas išgyvenamumas buvo net apie 90 procentų.
Atvirumo sugrąžinta stiprybė
Tvarsčiai ir siūlės buvo laikomi dvi savaites. Kad žaizda greičiau gyja, nenaudojau tvarsčių, skarų ar tepalų – leista tiesiog kvėpuoti oru. Tuo laikotarpiu ėjau į parduotuvę, vakarieniavau su šeima, o laukdama sūnaus iš stovyklos supratau: jei įveikiau šitą etapą, galėsiu ir visą gyvenimą pasitikėti savimi, nebijoti matomo rando.
Per visą atvirumo laikotarpį tik vienas žmogus paklausė, ar kakle buvo atlikta skubi kvėpavimo takų operacija. Kai atsakiau, kad esu vėžio įveikusi moteris, šios ištartos frazės suteikė pasididžiavimo savimi.
Antras etapas: Operacijos tęsinys ir priėmimas
Netrukus laukė antra operacija. Gydytojas pjūvį darė per tą pačią vietą, tad liko tik vienas, ne du randai. Procedūra užtruko trumpai, ligoninėje praleidau tik vieną naktį. Dar liko šviežumas, bet jau neteigėsi slėpti sluoksniu makiažo ar bandyti specialių priemonių, kad randas išnyktų.
Patirtis, kurią perėjau kovodama su onkologine liga, tapo neatsiejama mano tapatybės dalimi. Nors liko randas – tai esmės nekeičia, o prieš ir po ligos – tarsi du skirtingi gyvenimo etapai. Nuo šiol gyvenu kitaip: su randu, bet ir su stiprybe.
Šis matomas ženklas visam laikui liudija drąsą, su kuria sutikau baimę. Jis primena, kad jei įveikiau tą sunkų etapą – galiu laisvai priimti kiekvieną naują dieną, išlikti ryžtinga ir žvelgti į ateitį drąsiai.
Randas, tapęs stiprybės ženklu
Praėjus penkeriems metams randas vos pastebimas – plonas ir blyškus, bet jį kartais pastebi žmonės, dažniausiai moterys. Šių klausimų dėka turiu galimybę dalintis žiniomis apie skydliaukės vėžį, skatinti kitus tikrinti savo kaklą, pastebėti neįprastus pakitimus ir per profilaktines apžiūras paprašyti gydytojo apčiuopti skydliaukę. Tai galimybė priminti ir apie kūno stebėjimo svarbą kasdieniame gyvenime.
Kaklo randas man – tarsi neregimas didvyriškumo simbolis. Jis primena, kad išlikau stipri, įveikusi didžiausią iššūkį ir galinti atvirai apie tai kalbėti su kitais.
