Ar pastebėjote, kad išsprūdus keiksmažodžiui ar kitai nevykusiai frazei, žmonės kartais priduria: „Atsiprašau už savo prancūzų kalbą“? Tiesa yra ta, kad šis posakis niekaip nesusijęs su mokėjimu kalbėti keliomis kalbomis ar ypatingu susižavėjimu Prancūzija.
Prancūzų kalba – kodėl būtent ji?
Galėtume juokais prašyti supratimo, kai netyčia prasisprūsta žodis, pavyzdžiui: „Pateisink mano suomį“ ar „Atleisk už albanų kalbą“. Tačiau visame pasaulyje žmonės kažkodėl renkasi būtent prancūzų kalbą kaip metaforą, kai reikia paslėpti ar švelninti netinkamas frazes. Ką iš tikrųjų reiškia šis posakis?
Ištakos slypi istorijoje
„Atsiprašau už savo prancūzų kalbą“ iš tiesų yra angliškas posakis, kilęs iš ilgos Anglijos ir Prancūzijos istorinių nesutarimų. Nors šiandien šalių santykiai jau seniai daugiau draugiški, praeityje konkurencija ir konfliktai tarp jų buvo ryškūs šimtmečiais.
Kaip viskas prasidėjo?
Šaknys siekia viduramžius, kai po 1066 metų Anglijos užkariavimo prancūzų kalba tapo įtakinga Britanijos elituose. Naujai atvykę valdovai ir jų aplinka kalbėjo prancūziškai, o angliškai šnekančių gyventojų imta laikyti paprastesniais. Taigi, ilgainiui prancūzų kalba tapo išsilavinimo ir išskirtinumo požymiu.
Kaip iš atsiprašymo už prancūzišką žodį gimė atsiprašymas už keiksmažodžius?
Pradžioje žmonės dažniausiai prašydavo atleisti, kai pokalbyje nejučia įterpdavo prancūzišką žodį ar frazę, kuri klausytojui galėjo būti nesuprantama arba laikyta išsišokimu. Tokiais atvejais buvo pabrėžiama: „Atsiprašau už prancūzų kalbą.“ Kaip pavyzdys pasitaiko XIX a. literatūroje, kai vartojamos tokios frazės kaip „embonpoint“ (prancūziškai „apvalumas“), iškart pridedant atsiprašymą už svetimą terminą.
Metams bėgant, šis posakis pradėjo reikšti nebe atsiprašymą dėl tikros prancūzų kalbos, o greičiau dėl netinkamų ar vulgarokų žodžių, kurie galbūt net nesusiję su Prancūzija. Taip jis tapo savotišku humoro ir išsisukinėjimo ženklu, kai netyčia išsprūsta necenzūrinis žodis: atsiprašau, lyg tai būtų ne jūsų, o „prancūzas“ prasitarė…
Šiandieninė reikšmė
Šiais laikais šis posakis dažnai ištariamas su šypsena, norint šiek tiek sušvelninti situaciją ar pagauti klausytojo dėmesį. Nors etiketo taisyklės tapo laisvesnės, jei išsprūsta netinkamas žodis – užtenka paprasto atsiprašymo. Visgi, „atsiprašau už savo prancūzų kalbą“ išlieka smagia kultūrine nuoroda į senas kalbines kovas ir šiandien dažniau skamba kaip žaismingas bandymas išsisukti iš keblios kalbinės situacijos.
