Šunys loja – tai visiškai natūralu. Tačiau kai lojimas įsijungia kaskart pamačius kitą šunį (kiemelyje, pasivaikščiojimų metu ar šunų parke), jis gali tapti varginantis ir jums, ir aplinkiniams. Gera žinia ta, kad dažniausiai toks elgesys turi aiškią priežastį. Supratus, ką šuo bando „pasakyti“, lengviau parinkti tinkamą būdą nuraminti situaciją ir sumažinti lojimą.
Kodėl šunys loja vieni ant kitų
Lojimas šunims yra pagrindinė komunikacijos forma – taip jie praneša apie poreikius, emocijas, ribas arba tiesiog bando išprovokuoti reakciją. Pamatęs kitą šunį, jūsų augintinis gali sureaguoti dėl kelių skirtingų motyvų (kartais – net kelių vienu metu).
Noras žaisti ir užmegzti kontaktą
Dažnas atvejis – ypač kai šuo vedamas su pavadėliu. Jis pamato kitą šunį ir loja tarsi kviesdamas: „ateik, pažaiskime“. Tai gali atrodyti kaip „blogas elgesys“, bet iš tiesų dažnai reiškia susijaudinimą ir socialumo norą. Jei aplinka saugi, o jūsų šuo paprastai su kitais sutaria, kartais sprendimas yra kontroliuota pažintis ar žaidimas tinkamomis sąlygomis.
Gynybinė reakcija
Kai kurie šunys loja todėl, kad jaučiasi ginantys save ar „savo žmones“. Tokiu atveju lojimas skamba kaip įspėjimas: „laikykis atokiau“. Ši reakcija gali atsirasti, kai šuo jaučiasi pažeidžiamas, suvaržytas pavadėlio, neturi kur pasitraukti arba yra įpratęs, kad nepažįstami šunys priartėja per arti.
Agresijos požymiai (kartais – iš baimės)
Ne visada lojimas yra draugiškas. Jeigu šuo loja įnirtingai, „įsikabina“ žvilgsniu, sunkiai nusiramina, tai gali būti agresyvesnės reakcijos dalis. Kai kuriems šunims tokį elgesį sukelia baimė, kiti tiesiog nėra linkę bendrauti su kitais šunimis. Tokiose situacijose svarbiausia – saugumas ir nuoseklus elgesio koregavimas.
Norėjimas prisijungti prie „gaujos“
Šunys yra socialūs gyvūnai, todėl pamatę grupę kitų šunų kai kurie ima loti (o kartais net staugti), kad atkreiptų dėmesį ir „įsirašytų“ į kompaniją. Tai tarsi prašymas: „priimkit mane“. Dažniau taip nutinka šunų parke ar kitose vietose, kur daug keturkojų.
Nerimas ir per didelis jautrumas
Jei šuo iš prigimties jautrus arba turi nerimo, kitų šunų buvimas gali jį greitai „perkaitinti“. Ypač jei aplinkoje daug lojimo, staigių judesių, arti praeinančių šunų. Tuomet lojimas tampa automatine reakcija į stresą.
Kaip sumažinti lojimą pamačius kitą šunį
Lojimas dažnai tampa įpročiu: šuo pamato dirgiklį (kitą šunį), susijaudina, loja – ir taip mokosi kartoti tą pačią schemą. Norint ją pakeisti, reikia dirbti su pačia situacija: valdyti atstumą, mokyti alternatyvaus elgesio ir apdovanoti už ramybę. Toliau – praktiškiausios strategijos, kurias galima taikyti kasdien.
Treniruokite „ramų atstumą“ (kontroliuota ekspozicija)
Vienas veiksmingiausių būdų – susitikti su dirgikliu taip, kad šuo dar galėtų išlikti ramus. Jei pastebite, kad šuo pradeda loti, kai kitas šuo yra, pavyzdžiui, maždaug už kelių metrų, atsitraukite tiek, kad jūsų augintinis galėtų stebėti neįsijungdamas į lojimą.
- Pasirinkite didesnį atstumą, kuriame šuo dar išlieka ramus.
- Už ramų elgesį duokite ypač mėgstomų skanėstų (aukštos vertės).
- Kartokite dažnai ir trumpai: tikslas – daug sėkmingų „ramių“ akimirkų.
- Pamažu mažinkite atstumą, bet tik tada, kai šuo akivaizdžiai susitvarko.
Šią praktiką patogu daryti pasivaikščiojimų metu, prie šunų parko (ne būtinai viduje) ar bet kurioje vietoje, kur šuo dažniausiai susiduria su kitais keturkojais.
Keiskite maršrutą ir mažinkite „trigerius“
Socializacija svarbi, tačiau jei tam tikra vieta ar įprastas maršrutas nuolat sukelia stresą, verta laikinai supaprastinti aplinką. Kartais geriausias sprendimas – pereinamasis laikotarpis su mažiau dirgiklių: kitas pasivaikščiojimo kelias, ramesnis paros metas, mažiau šunų turinčios vietos. Tai nereiškia „pasiduoti“ – tai reiškia sukurti sąlygas, kuriose mokymasis įmanomas.
Mokykitės „skaityti“ šuns signalus
Lojimas dažnai yra tik matoma dalis. Daug pasako ir kūno kalba: uodega, ausys, kūno įtempimas, žvilgsnio „prisikabinimas“, šuoliavimas, bandymas veržtis priekyje ar, priešingai, traukimasis. Kai suprantate, ar šuo kviečia žaisti, ar gina ribas, ar bijo, lengviau pasirinkti tinkamą reakciją:
- jei šuo draugiškas ir per daug susijaudinęs – padeda kontroliuotas kontaktas ir aiškios taisyklės;
- jei šuo išsigandęs – dažniausiai reikia didesnio atstumo ir labai švelnaus tempo;
- jei reakcija aštresnė – prioritetas yra saugumas, atstumas ir nuoseklus elgesio keitimas.
Nukreipkite dėmesį ir judėkite toliau
Kai pasivaikščiojimo metu netikėtai priartėja kitas šuo, paprastas veiksmas neretai veikia geriausiai: sklandžiai praeikite pro šalį arba pasitraukite didesniu tempu. Išlaikykite kontrolę, šaukite šuns vardą, girkite už sekimą paskui jus. Kuo trumpiau šuo „užsifiksuoja“ į dirgiklį, tuo mažesnė tikimybė, kad lojimas įsisiautės.
Apsvarstykite dresūros užsiėmimus
Kai lojimas jau tapo įsisenėjusiu modeliu, gali prireikti profesionalios pagalbos. Individualios pamokos padeda tiksliai įvertinti priežastis ir sudaryti planą, o grupiniai užsiėmimai naudingi tam, kad šuo saugioje, kontroliuojamoje aplinkoje mokytųsi būti šalia kitų šunų be konflikto.
Ką daryti, jei šuo vis tiek nesiliauja loti
Jei progressas minimalus arba lojimas stiprėja, vertinkite situaciją praktiškai: ar dirgiklis ne per arti, ar ne per didelis krūvis (per ilga išvyka, per daug šunų), ar naudojate pakankamai motyvuojantį apdovanojimą, ar treniruotės vyksta reguliariai. Dažnai problemą išsprendžia ne viena „stebuklinga“ technika, o kelių priemonių derinys: daugiau atstumo, aiškesnė rutina, trumpesnės treniruotės ir nuoseklus pastiprinimas už ramybę.
