Daugelyje pasaulio vietų temperatūra nurodoma Celsijaus laipsniais, tačiau kai kur vis dar sutinkama ir Farenheito skalė. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad šiluma ir šaltis turėtų būti matuojami vienodai visur, bet istorija susiklostė kitaip. Be to, egzistuoja ir trečias temperatūros matavimo būdas – Kelvino skalė, kuri dažniausiai reikalinga mokslui (pavyzdžiui, absoliučiam nuliui ar itin aukštoms kosminėms temperatūroms aprašyti), o kasdienybėje ją sutikti tenka retai.
Kas lieka kasdieniam gyvenimui? Dvi pagrindinės sistemos – Celsijus ir Farenheitas – ir nemažai painiavos, ypač keliaujant ar skaitant informaciją iš skirtingų šalių. Kad būtų aiškiau, verta suprasti ne tik kuo šios skalės skiriasi, bet ir kodėl jos apskritai atsirado.
Farenheitas ir celsijus: kuo jie skiriasi
Esminis skirtumas slypi skalės žingsnyje – tai yra, kiek „padalų“ telpa tarp dviejų mums pažįstamų taškų: vandens užšalimo ir virimo.
- Celsijaus skalėje tarp vandens užšalimo (0 °C) ir virimo (100 °C) yra 100 laipsnių.
- Farenheito skalėje tarp vandens užšalimo (32 °F) ir virimo (212 °F) yra 180 laipsnių.
Svarbu prisiminti, kad abiejų sistemų diapazonas nesibaigia ties šiais dviem taškais. Temperatūros gali kristi gerokai žemiau vandens užšalimo, o karštis – kilti gerokai aukščiau virimo. Pavyzdžiui, itin šaltose vietovėse žiemą fiksuojamos maždaug −58 °F (−50 °C) temperatūros, o Saulės paviršiaus karštis siekia apie 10 000 °F (apie 5 500 °C).
Kodėl svarbu žinoti, kuri skalė naudojama
Skaičius be konteksto gali suklaidinti. Įsivaizduokite, kad internete perskaitote: „Lauke 40 laipsnių.“ Vienam tai reikš alinantį karštį, kitam – gana vėsų orą.
- Daugelyje pasaulio šalių 40 °C reiškia ekstremalų karštį (tai yra 104 °F).
- Farenheito sistemoje 40 °F yra gana vėsu (apie 4,4 °C).
Todėl kelionėse, bendraujant su žmonėmis iš kitų šalių ar skaitant tarptautines prognozes, temperatūros skalė tampa ne smulkmena, o būtina detalė.
Kaip atsirado farenheito skalė
XVIII amžiaus pradžioje termometrai buvo gana primityvūs: jų buvo nedaug, jų rodmenys dažnai skirdavosi, o tikslumas kėlė klausimų. Vienas svarbiausių proveržių įvyko 1714 metais, kai buvo sukurti du termometrai, rodę tą patį rezultatą – tai tapo reikšmingu žingsniu link patikimesnių matavimų.
Maždaug po dešimtmečio buvo pasiūlyta ir pati Farenheito skalė. Joje pasirinkti keli atskaitos taškai. Nulis buvo susietas su žemiausia temperatūra, kurią pavyko išgauti naudojant druskos ir vandens mišinį (tam tikromis sąlygomis toks mišinys atšąla žemiau įprasto vandens užšalimo taško). Kitas orientyras buvo žmogaus kūno temperatūra, kuri tuomet buvo apytiksliai įvertinta kaip 96 °F.
Kaip atsirado celsijaus skalė
Praėjus maždaug 18 metų po Farenheito sistemos įtvirtinimo, atsirado dar viena, daugeliui intuityvesnė temperatūros matavimo idėja. Celsijaus skalė paremta paprastu principu: vanduo užšąla ties 0 °C, o verda ties 100 °C, todėl tarp šių būsenų yra lygiai 100 laipsnių. Toks „apvalus“ suskirstymas daug kam pasirodė patogesnis kasdieniams skaičiavimams ir mokymuisi.
Kodėl kai kur liko farenheitas
Kai Farenheito sistema buvo vienintelė plačiau naudojama temperatūros skalė, ji spėjo įsitvirtinti. Tuo metu ją perėmė svarbios mokslo ir visuomenės institucijos, o kartu su britų įtaka ji paplito ir kai kuriose kolonijose. Vėliau, Celsijaus skalei išpopuliarėjus dėl ryšio su dešimtaine (metrinių vienetų) logika, daug šalių pasirinko būtent ją.
Vis dėlto dalis anglakalbio pasaulio ilgą laiką laikėsi senesnės sistemos. Kai Jungtinė Karalystė XX amžiaus antroje pusėje oficialiai pradėjo pereiti prie metrinių vienetų, kai kur kitur tokio plataus masto perėjimas neįvyko. Be to, bandymai skatinti metrinės sistemos taikymą kai kur buvo suformuluoti kaip savanoriški, todėl visuomenė natūraliai neskubėjo keisti įprastų matavimo būdų.
Kur dar naudojamas farenheitas
Šiandien Farenheito skalė labiausiai siejama su Jungtinėmis Valstijomis, tačiau tai nėra vienintelė vieta, kur ji sutinkama. Kai kurios šalys ar teritorijos oficialiai arba iš įpročio vis dar naudoja Farenheitą, o kai kuriose vietose gali būti vartojamos abi sistemos (pavyzdžiui, priklausomai nuo konteksto: orų prognozėse viena, buityje – kita).
Kelionėse tai reiškia paprastą dalyką: verta mokėti bent apytiksliai įsivaizduoti pagrindinius konvertavimo principus arba turėti įrankį, kuris greitai perskaičiuoja.
Kaip perskaičiuoti farenheitą ir celsijų
Nors iš pradžių formulės gali atrodyti nepatogios, jos yra gana tiesios.
Nuo farenheito iki celsijaus
(°F − 32) ÷ 1,8 = °C
Nuo celsijaus iki farenheito
(°C × 1,8) + 32 = °F
Pavyzdys: jei norite paversti 40 °C į Farenheitą, skaičiuojama taip: (40 × 1,8) + 32 = 72 + 32 = 104 °F.
Kuri sistema „šaltesnė“
Pačios skalės nėra nei šaltesnės, nei šiltesnės – jos tiesiog skirtingai žymi tą pačią fizinę temperatūrą. Tačiau skaičiai jose reiškia skirtingus dalykus.
- 0 °C atitinka 32 °F (tai vandens užšalimo taškas).
- 0 °F yra gerokai šalčiau nei 0 °C.
- Neigiamos temperatūros Celsijaus skalėje greitai tampa „labai šaltos“: pavyzdžiui, −10 °C yra 14 °F, o −10 °F atitinka apie −23 °C.
Trumpai tariant, painiava kyla ne todėl, kad viena sistema būtų „teisingesnė“, o todėl, kad tos pačios reikšmės skamba labai skirtingai. Kai žinote, kokia skalė naudojama, viskas stoja į savo vietas.
