Šunys, kaip ir žmonės, kartais patiria nerimą. Kartais nerimo priežastį atpažinti paprasta – pavyzdžiui, kelionė pas veterinarą. Kitais atvejais akivaizdaus „kaltininko“ nematyti, tačiau vis tiek norisi padėti augintiniui nusiraminti ir lengviau išgyventi stresą. Žemiau – praktiški būdai, kurie dažnai padeda mažinti šunų nerimą.
- 1.Nuo ko šunims kyla nerimas
- 2.Kaip atpažinti šuns nerimą
- 3.Kas gali padėti nuraminti nerimaujantį šunį
- 3.1Stiprinti pasitikėjimą per bendravimą su ramiais šunimis
- 3.2Leisti šuniui „tiesiog būti šunimi“ gamtoje
- 3.3Susikurti aiškią dienotvarkę
- 3.4Palaipsniui pratinti prie baimę keliančių dalykų
- 3.5Kramtukai ir raminantys papildai
- 3.6Probiotikai
- 3.7Natūralūs „populiarūs“ sprendimai: kada verta atsargiai vertinti
- 3.8Dėvimos priemonės ir „sluoksniavimo“ principas
- 4.Kada vien namų priemonių gali nepakakti
Nuo ko šunims kyla nerimas
Nerimas gali prasidėti po vieno nemalonaus įvykio – tarkime, kai šunį išgąsdina fejerverkai. Tokia patirtis gali „įsirėžti“ ir vėliau sukelti stiprią įtampą panašiose situacijose. Kiti šunys nerimauja dėl nepakankamos ankstyvos socializacijos: jiems baisu svetimi žmonės, kiti šunys ar naujos aplinkos.
Yra ir vadinamasis apibendrintas nerimas, kai įtampos ženklai pasireiškia beveik nuolat. Tai gali būti susiję su pasikeitusiu gyvenimo ritmu, nenuoseklia dienotvarke, per mažu fiziniu krūviu ir (arba) protine veikla, sveikatos sutrikimais ar senėjimu. Prie nerimo taip pat gali prisidėti ankstesnė nepriežiūra, patirta trauma ar genetinės priežastys.
Kaip atpažinti šuns nerimą
Kai kurie požymiai būna subtilūs ir lengvai supainiojami su nuovargiu ar diskomfortu. Vis dėlto į nerimą dažnai rodo pasikartojantis elgesys ir tai, kad šuo sunkiai nusiramina net saugioje aplinkoje.
Dažni (subtilesni) ženklai
- dažnas lūpų laižymas;
- drebėjimas;
- smarkus alsavimas;
- neramus vaikščiojimas pirmyn–atgal;
- inkštimas;
- atsisakymas ėsti;
- nesugebėjimas „įsitaisyti“ ir pailsėti;
- tam tikrų dirgiklių vengimas.
Ryškesni požymiai, kuriuos lengviau pastebėti
- panikos reakcijos;
- bandymai pabėgti;
- šlapinimasis ar tuštinimasis iš streso;
- intensyvus lojimas;
- daiktų niokojimas;
- agresyvus elgesys.
Nerimas dažnai nėra vienalytis: skirtingiems šunims padeda skirtingi sprendimai, o kartais prireikia elgesio specialisto ar dresuotojo pagalbos, kad planas būtų saugus ir veiksmingas.
Kas gali padėti nuraminti nerimaujantį šunį
Stiprinti pasitikėjimą per bendravimą su ramiais šunimis
Jeigu turite galimybę, organizuokite ramius susitikimus su stabiliais, gerai socializuotais šunimis. Šunys daug mokosi vieni iš kitų: nerimaujantis augintinis, būdamas greta „užtikrinto“ draugo, gali pamažu perimti ramesnį reagavimo būdą. Svarbu pasirinkti tinkamą kompaniją ir neskubinti pažinties.
Leisti šuniui „tiesiog būti šunimi“ gamtoje
Šunims, linkusiems į nerimą (ypač apibendrintą), labai naudingos reguliarios ramesnės išvykos į gamtą – geriausia į mažiau žmonių pilnus takus. Pagrindinė idėja – sudaryti sąlygas saugiai daryti tai, kas šunims natūralu: uostyti, tyrinėti, judėti savo tempu, kartais pasileisti pabėgioti. Kai teigiamų patirčių daugėja ir jos kartojasi, šuo dažniau renkasi smalsumą ir džiaugsmą, o ne įtampą. Jei kartu keliauja draugiškas, žaismingas šuo, nauda gali būti dar didesnė.
Susikurti aiškią dienotvarkę
Numanoma rutina šuniui suteikia saugumo jausmą, nes mažėja „netikėtumų“ ir neapibrėžtumo. Nebūtina gyventi pagal minutėmis suskaičiuotą grafiką, tačiau šėrimas, pasivaikščiojimai, poilsis ir žaidimai turėtų būti bent iš dalies nuspėjami. Tuomet šuniui lengviau suprasti, ko tikėtis dienos eigoje, ir tai gali sumažinti įtampą.
Palaipsniui pratinti prie baimę keliančių dalykų
Kai šuo ko nors bijo (pavyzdžiui, tam tikro tipo žmonių), dažnai taikomas dviejų krypčių metodas: palaipsnis pripratinimas ir teigiamų asociacijų kūrimas. Praktikoje tai reiškia, kad šuo iš pradžių susiduria su baimės dirgikliu labai silpna forma (iš didesnio atstumo, trumpai, ramesnėje situacijoje), o kartu gauna tai, kas jam itin patinka – pavyzdžiui, mėgstamiausius skanėstus.
Schema paprasta: kai šuo nebereaguoja įtemptai esamu lygiu, dirgiklis šiek tiek „priartinamas“ (mažinamas atstumas, ilgėja laikas, šiek tiek didėja intensyvumas) ir pratimas kartojamas. Svarbiausia – neperžengti ribos, kai šuo pradeda panikuoti, nes tuomet mokymasis sustoja.
Kramtukai ir raminantys papildai
Kai kuriems šunims nerimo situacijose padeda kramtomos priemonės ar papildai, kurių sudėtyje gali būti, pavyzdžiui, L-triptofano ar ramunėlių. Kartais į sudėtį įtraukiamas ir imbieras, kuris gali būti naudingas, jei stresas „susuka“ skrandį. Vis dėlto poveikis gali skirtis, todėl svarbu vertinti realų rezultatą, o ne vien pažadus ant pakuotės.
Probiotikai
Vis daugiau dėmesio skiriama žarnyno ir emocinės būklės ryšiui. Tyrimai su žmonėmis rodo galimą probiotikų naudą nerimo mažinimui, o veterinarijoje probiotikai taip pat kartais parenkami kaip papildoma priemonė šunims, kurie demonstruoja nerimastingą elgesį. Dažniausiai geriausių rezultatų tikimasi tuomet, kai derinamas elgesio koregavimas, aplinkos pritaikymas ir prireikus – papildai ar kitos priemonės, parinktos specialistų.
Natūralūs „populiarūs“ sprendimai: kada verta atsargiai vertinti
Kai kurios priemonės turi daug gerų atsiliepimų, tačiau mokslinių įrodymų apie veiksmingumą gyvūnams gali trūkti, o produktų sudėties pastovumas ne visada aiškus. Todėl prieš renkantis tokias alternatyvas verta pasitarti su veterinarijos specialistu, ypač jei šuo vartoja kitus papildus ar turi sveikatos problemų.
Dėvimos priemonės ir „sluoksniavimo“ principas
Kartais veiksmingiausia ne viena priemonė, o kelių sprendimų derinys. Praktiškai tai gali reikšti: elgesio pratimus + aiškią rutiną + raminančią aplinką namuose + dėvimą spaudiminę liemenę ar apklotą. Kai kuriems šunims papildomai padeda rami foninė muzika, ypač kai jie lieka vieni ar aplinkoje daug dirgiklių.
Kada vien namų priemonių gali nepakakti
Ne visais atvejais nerimas sumažėja vien tik „natūraliais“ metodais ar rutinų korekcijomis. Jei nerimas vidutinis ar stiprus, realiam palengvėjimui gali reikėti kompleksiškesnio plano, o kartais – ir medicininių sprendimų, kuriuos įvertina ir parenka veterinarijos specialistas. Svarbiausia – neignoruoti problemos: ilgalaikis nerimas blogina šuns savijautą ir gyvenimo kokybę.
