Kai kurie rašytojai lieka aktualūs ir tada, kai jų jau seniai nebėra. Šio kūrėjo mintys iki šiol cituojamos todėl, kad jis kalbėjo apie universalius dalykus – skausmą, meilę, laisvę, tapatybę, istorijos svorį ir tai, kaip visuomenė formuoja žmogų. Patirdamas diskriminaciją dėl rasės, seksualumo ir skurdo, jis vis tiek naudojo savo balsą tam, kad skatintų mąstyti savarankiškai ir siekti pokyčių. Žemiau – vienoje vietoje sudėti ryškiausi jo pasakymai, perteikti lietuviškai ir visiškai perfrazuoti taip, kad išliktų esmė, bet tekstas skambėtų naujai.
Turinys
- 1.Mintys, kurios labiausiai „kerta į nervą“
- 2.Apie neapykantą, skausmą ir vidinę drąsą
- 3.Žodžiai apie pokyčius ir atsakomybę
- 4.Švietimas, mąstymas ir nepriklausoma galva
- 5.Istorija, praeitis ir namų jausmas
- 6.Meilė, artumas ir atvirumas
- 7.Skurdas, knygos ir kūryba
- 8.Apie žmogišką silpnumą ir dabarties akimirką
Mintys, kurios labiausiai „kerta į nervą“
- Kai atrodo, kad tavo skausmas – vienintelis toks pasaulyje, knygos primena: būtent tai, kas labiausiai kankina, dažnai ir sujungia su visais, kurie gyveno anksčiau ir gyvena dabar.
- Meilė nėra paprasta pradžia ir pabaiga – ji primena kovą, konfliktą ir brandą, kuri ateina ne iš karto.
- Ne meilė ir ne baimė užtemdo regėjimą – tik abejingumas padaro žmogų aklą.
- Vaikai retai idealiai klauso vyresniųjų patarimų, tačiau beveik visada kopijuoja jų elgesį.
Apie neapykantą, skausmą ir vidinę drąsą
- Žmonės kartais laikosi įsikibę savo neapykantos, nes nujaučia: kai jos neliks, teks pagaliau susidurti su skausmu.
- Nuo baimės nesaugai savęs ją slėpdamas – priešingai, taip tik didini tikimybę, kad vieną dieną ji tave nugalės. Baimę reikia pasitikti akis į akį.
- Ne viską, ką išdrįstame pripažinti, galime pakeisti. Tačiau nieko nepakeisime, kol to nepripažinsime.
- Jeigu su tavimi nuolat elgiamasi vienaip, ilgainiui tampi tuo „tipu“ žmogaus, kurį toks elgesys ir sukuria. O jei tau kartojama, kad kažkas yra tiesa, tau tai tampa realybe net tada, kai objektyviai taip nėra.
Žodžiai apie pokyčius ir atsakomybę
- Rašymas (ir apskritai kūryba) gali keisti pasaulį: kartais užtenka vos nežymiai pakeisti, kaip žmogus mato tikrovę, ir tuomet ima keistis pati tikrovė.
- Pasaulis yra prieš tave – tu neprivalai jo priimti tokio, koks buvo, kai į jį atėjai.
- Lengviau pravirkti, nei realiai pasikeisti.
- Pavojingiausias bet kurios visuomenės „produktas“ – žmogus, kuris nebeturi ko prarasti.
- Su nežinojimu, kuris remiasi galia, teisingumui kovoti sunkiausia – tai vienas aršiausių jo priešų.
Švietimas, mąstymas ir nepriklausoma galva
- Švietimo paradoksas toks: kai žmogus ima sąmoningėti, jis tuo pačiu pradeda kritiškai vertinti visuomenę, kuri jį „auklėjo“ ir mokė.
- Ugdymo prasmė – išmokyti žmogų žiūrėti į pasaulį savo akimis ir spręsti pačiam.
- Ten, kur nepasitikima savarankišku mąstymu, tapti išties išsilavinusiu – beveik neįmanoma.
- Saugokis to, ko labiausiai trokšti – nes tai, į ką įsikimbi širdimi, galiausiai gali tapti tavo tikrove.
Istorija, praeitis ir namų jausmas
- Žmonės įkalinti istorijoje, o istorija – įkalinta juose.
- Praeities priėmimas nereiškia skendėti joje; tai veikiau gebėjimas pasinaudoti savo istorija, o ne būti jos prarytam.
- „Namai“ kartais yra ne vieta žemėlapyje, o būsena, kurią nešiojiesi visur.
- Didžioji istorijos galia ta, kad mes ją nešamės savyje – dažnai net nesuvokdami, kaip stipriai ji veikia tai, ką darome kasdien.
- Žmogų suformuoja laikas, aplinkybės ir istorija, bet nė vienas iš mūsų nėra vien tik šių dalykų suma.
Meilė, artumas ir atvirumas
- Norint su kažkuo iš tikrųjų kalbėtis, neužtenka žodžių – turi šiek tiek atsiverti ir parodyti save.
- Meilei neišeina likti nuošaly: ji vis tiek priversta stoti į kovą su laiku ir atstumu – ir galiausiai privalo laimėti.
- Gyventi kūniškai ir jausmingai – tai gerbti gyvybės jėgą, džiaugtis ja ir būti „čia“ visame, ką darai: nuo meilės pastangos iki kasdienio darbo.
- Pasakymas lieka tas pats: ne meilė ir ne baimė užtemdo protą, o abejingumas.
Skurdas, knygos ir kūryba
- Kas patyrė skurdą, tas supranta paradoksą: būti vargšui kainuoja labai brangiai.
- Kartais kyla klausimas, kaip atrodytų pasaulis be knygų – tarsi be jų trūktų kažko esminio, kas padeda ištverti ir suprasti save.
- Kūryba dažnai panaši į išpažintį: menininkui, kad išliktų, anksčiau ar vėliau tenka pasakyti viską, kas viduje, ir iš savęs „iškelti“ sukauptą kančią.
- Yra žmonių, kurie nuo rašymo baimės „pabėga“ vienu būdu – rašydami nuolat.
Apie žmogišką silpnumą ir dabarties akimirką
- Skirtumas tarp svajonės ir realaus susidūrimo su tuo, ko nori, dažnai būna milžiniškas.
- Beveik visi kažkada būna arba kvaili, arba bailūs – o neretai ir viena, ir kita.
- Didžiausias iššūkis visada yra čia ir dabar – laikas veikti niekada nebūna „vėliau“.
- Žmonės gali tapti geresni. Kai nustojame bėgti nuo realybės ir ateiname ten, kur ji iš tikrųjų yra, tada paaiškėja, kad galime pakelti daug daugiau, nei manėme.
- Žmogus, kuris kitus laiko mažiau nei žmonėmis, neturėtų stebėtis, kai jo paties veiksmai grįžta atgal su nuodingomis pasekmėmis.
- Laisvės niekas „neįteikia“ kaip dovanos – ją žmonės pasiima patys, ir jos tiek, kiek ryžtasi turėti.
