Ar žinojote, kad kai kurios saldžios vaišės turi ne tik malonų skonį, bet ir ypatingą, simbolinę reikšmę sveikatai? Filipinuose nuo seno žinomas gardus sausainis, kuris, pasak vietos legendų, gali padėti nuo negalavimų. Kas išskiria šiuos sausainius Panecillos de San Nicolas – tai ypatingi sausainiai, gaminami iš arrowroot miltų, kokosų pieno ir kiaušinių trynių. Nors jų skonis primena trapų, sodrų sviestinį sausainį, juos išskiria ne tik sudėtis, bet ir įdomi gamybos tradicija. Prieš kepant tešla dedama į medinius, rankomis drožinėtus spaustuvus, kurie ant kepinio palieka šventojo atvaizdą. Įdomu tai, kad kiekvienas Filipinų regionas naudoja skirtingos formos formeles – išdailinti piešiniai padeda atskirti, iš kur kilęs jūsų skanėstas. Kai kurie šie mediniai įrankiai skaičiuoja jau kelis šimtmečius. Prašmatnios tradicijos ištakos Šių sausainių kilmė siekia ilgus amžius atgal – manoma, kad receptą Filipinuose išpopuliarino ispanų vienuoliai dar XVII amžiuje. Tuo laikotarpiu statant bažnyčias dalis kiaušinių baltymų ir lukštų buvo naudojama cementui ruošti, todėl kepėjams likdavo daug trynių. Ši aplinkybė puikiai tiko kepti Panecillos de San Nicolas. Legenda apie gydomąją galią Išskirtinės sausainių formos ir receptūra susijusi su Šv. Nikolajumi iš Tolentino, gyvenusiu XIII amžiuje. Legendoje pasakojama, kad sunkiai sirgdamas jis esą pamatė regėjimą – Mergelė Marija patarė jam paskanauti vandeniu pamirkytos duonos. Po šio patarimo jis netikėtai pasveiko, o vėliau ėmė padėti kitiems, melsdamasis ir dalydamas duoną ligoniams. Vėliau atsirado paprotys manyti, kad šis sausainis taip pat pasižymi gydomosiomis savybėmis. Yra tikima, kad laikomi stiklainiuose, jie imdavo pelėti – panašiai kaip pelėsis, kurį šiandien naudojame vaistų gamyboje. Vietos bendruomenės ritualu ligoniui duodavo sausainį kartu su ypatinga malda. Reta proga kepti sausainius Nors sausainių gamybai naudojami paprasti ingredientai, jie patiekiami tik ypatingų progų metu. Dažniausiai šeimos juos kepdavo tik Šv. Nikolajaus dieną, rugsėjo 10-ąją. Manoma, kad toks retas kepimas dar labiau sustiprindavo simbolinę gydomąją galią. Beje, šie sausainiai nebuvo parduodami – jie buvo laikomi namų relikvija, dedama į stiklainius. Kai kurie ūkininkai netgi trupindavo sausainius į ryžių laukus, tikėdamiesi gausesnio derliaus. Saldus paveldas sveikatai Nors niekas negali garantuoti, kad šie sausainiai iš tikrųjų gydo, jų išliekanti tradicija ir simbolika iki šiol įkvepia daugelį. Galbūt vertėtų vietoje įprastų vitaminų kartais pasirinkti istorinį saldumyną ir taip pasimėgauti tiek patiekalo skoniu, tiek ir kultūriniu paveldu.