Paauglystėje mieste gyvenęs Robertas dažnai stebėdavosi matydamas, kaip po pietų jo klasės draugai be jokių skrupulų išmesdavo pusiau suvalgytus sumuštinius. Robertui, užaugusiam pas imigrantus iš Korėjos, buvo diegta – maisto švaistyti negalima, nes tai laikoma nesėkmę nešančiu poelgiu.
Ši pamoka ilgai liko jo atmintyje. Studijuodamas finansus ir apskaitą universitete, jis prisijungė prie maisto gelbėjimo klubo, kuris kiekvieną darbo dieną surinkdavo nesuvalgytą maistą universiteto valgykloje ir nugabenedavo jį benamių prieglaudoms. To meto Robertui ši veikla atrodė prasminga ir svarbi.
Kaip gimė idėja panaudoti maisto likučius
Vėliau, kartu su kolege savanore dalyvaudami verslumo konkurse, jie pasiūlė šiek tiek kitokį pagalbos modelį: įstaiga be minimalaus aukojimo reikalavimo, veikianti visomis savaitės dienomis, o jos veiklą vykdytų vien tik savanoriai. Toks požiūris leido lengvai priimti bet kokio kiekio maisto perteklių – net jei tai tik maišelis bandelių ar puodas sriubos.
Šis sumanymas pelnė pripažinimą bei piniginį prizą, kuris tapo pirmuoju žingsniu įkuriant organizaciją, kurios pagrindinis tikslas – sumažinti maisto švaistymą. Jau per kelias pirmąsias savaites komanda pristatė tiek maisto, kad vieną dieną prieglaudoje padalijo dvidešimt žmonių, netekusių pastogės, sotų patiekalą iš spagečių ir mėsos kukulių.
Platesnis bendradarbiavimas su miestų valgyklomis
Robertas, tuo metu dirbęs analitiku finansų srityje, laisvalaikį skyrė ryšių kūrimui su tiek mažais, tiek dideliais miesto restoranų tinklais, kurie norėjo prisidėti prie maisto dovanojimo. Jo pastangomis pavyko suburti savanorių grupę, kuri išdalijo vis daugiau maisto miestų prieglaudoms. Iniciatyva sulaukė viešumo ir pasiekė kitų miestų labdaros įstaigas, kurios pageidavo prisijungti arba pasitarti dėl modelio pritaikymo.
Organizacijos augimas ir ryžtingi sprendimai
Vos po metų darbo finansų sektoriuje Robertas priėmė svarbų sprendimą – atsisakyti pelningo darbo ir visas jėgas skirti maisto gelbėjimui. Jam tapo aišku, kad vienos valandos darbas organizacijoje padaro kur kas daugiau gero nei valanda finansinėse įstaigose.
Žingsnis pasiteisino – dabar organizacija apima šešiolika miestų. Kai kuriose benamių prieglaudose būtent šių savanorių dėka per savaitę paruošiamos vakarienės šimtams žmonių. Tokie atsiliepimai įrodo, kad iškeisti korporatyvinę karjerą į prasmingą savanorystę kartais apsimoka su kaupu.
