Ilgą laiką dailus raštas buvo laikomas svarbia mokyklos „brandos“ dalimi. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais rankraštis, ypač rašymas sujungtomis raidėmis (kursyvu), daug kur buvo nustūmtas į šalį: klaviatūros tapo kasdienybe, o mokyklos programose atsirado vis daugiau kitų prioritetų. Vis dėlto vis daugiau švietimo atstovų ir politikų siekia šį įgūdį grąžinti į klases. Kodėl taip nutiko ir ką iš tiesų duoda kursyvas?
- 1.Kaip atsirado kursyvas: trumpa rašysenos istorija
- 2.Kodėl kursyvas pradėjo nykti
- 3.Standartai ir mokyklų programos: kur dingo kursyvas
- 4.Ar kursyvas gali derėti su šiuolaikiniais reikalavimais
- 5.Kuo naudingas kursyvo mokymas pradinėse klasėse
- 6.Kas nutinka, kai vaikai nemoka skaityti ir rašyti kursyvu
- 7.Kur kursyvas sugrįžta ir kodėl tai vyksta
- 8.Argumentai prieš: kur rasti vietos tvarkaraštyje
- 9.Kaip išmokti kursyvo, jei mokykloje jo nėra
Kaip atsirado kursyvas: trumpa rašysenos istorija
Rašysenos „tekėjimo“ idėja nėra nauja. Dar V amžiuje romėnai naudojo rašto formą, kuri, kaip teigiama istoriniuose šaltiniuose, savo judesiu priminė šiuolaikinį kursyvą. Vėlesniais amžiais rašysena tapo ne tik praktiniu įrankiu, bet ir socialiniu ženklu: skyrėsi skirtingų visuomenės sluoksnių raštas, kartais buvo tikimasi, kad vyrai ir moterys rašys skirtingu stiliumi. Įvairios profesijos taip pat turėjo savitas, lengvai atpažįstamas rašto manieras.
XIX amžiuje Šiaurės Amerikoje dominavo vienas plačiai paplitęs kursyvo mokymo būdas, o vėliau, apie XX amžiaus 8-ąjį dešimtmetį, išpopuliarėjo kitas, modernesnis metodas, pritaikytas mokyklų praktikai.
Kodėl kursyvas pradėjo nykti
Ryškesnis rankraščio nuosmukis prasidėjo tuomet, kai kompiuteriai ir klaviatūros tapo kasdieniais įrankiais. Mokyklos vis daugiau dėmesio skyrė spausdinimui, o dailus rašymas ranka pamažu ėmė atrodyti mažiau svarbus.
Standartai ir mokyklų programos: kur dingo kursyvas
Prie kursyvo išstūmimo prisidėjo ir švietimo standartų pokyčiai. Įsigalėjus bendriems mokymosi pasiekimų reikalavimams (didelėje dalyje valstijų), daugiau dėmesio imta skirti rašymo kompiuteriu įgūdžiams. Kadangi kursyvas nebuvo aiškiai įvardytas kaip privalomas, testuojamas gebėjimas, daugelis mokyklų jį tiesiog išėmė arba paliko kaip pasirenkamą, retesnį dalyką.
Ar kursyvas gali derėti su šiuolaikiniais reikalavimais
Nors kursyvas dažnai nebūna tiesiogiai įtrauktas į vertinamus mokyklinius gebėjimus, dalis specialistų mano, kad jis gali veikti kaip papildantis įrankis. Argumentas paprastas: rašymas sujungtomis raidėmis gali padėti vaikams lavinti bendrą rašytinę raišką, dėmesį ir mąstymo nuoseklumą – tai sritys, kurios mokykloje vertinamos ir be konkretaus „kursyvo“ punkto.
Kuo naudingas kursyvo mokymas pradinėse klasėse
Kursyvo šalininkai pabrėžia, kad tai nėra vien estetika. Rašymas sujungtomis raidėmis remiasi nuosekliu rankos judesiu, todėl gali tapti greitesnis nei rašymas atskiromis spausdintinėmis raidėmis. Taip pat akcentuojama, kad šis įgūdis lavina smulkiąją motoriką ir sustiprina jau išugdytus rašymo pagrindus.
Greitis ir patogumas kasdienėms užduotims
Kai raidės jungiamos, mažiau „stabtelėjimų“ tarp simbolių, todėl daliai mokinių rašymas tampa sklandesnis. Tai gali būti naudinga užsirašinėjant pamokose, greitai fiksuojant mintis ar atliekant užduotis, kur svarbus laikas.
Ryšys su skaitymu ir rašyba
Šalininkai taip pat sieja kursyvą su skaitymo ir rašybos įgūdžiais. Teigiama, kad sujungtas raštas padeda lengviau „matyti“ dažnas žodžių dalis ir galūnes kaip vienetus. Pavyzdžiui, pasikartojančios raidžių kombinacijos gali tapti atpažįstamu vaizdiniu šablonu, kurį smegenys greičiau „išsitraukia“ rašant. Be to, įvairiuose tyrimuose apskritai aptinkama teigiama sąsaja tarp rašymo ranka ir skaitymo sklandumo.
Kursyvas ir atsiskaitymai
Vienas dažnų argumentų prieš kursyvą – esą jis menkai susijęs su šiuolaikiniais standartizuotais testais. Vis dėlto pasitaiko duomenų, rodančių, kad mokiniai, ranka rašydami kursyvu, tam tikrose situacijose pasiekė kiek geresnius rezultatus nei rašantieji spausdintinėmis raidėmis. Net jei konkrečių testų formatai skiriasi, pats rašymas ranka dažnai siejamas su geresniu informacijos įsiminimu ir tvirtesniu supratimu.
Kas nutinka, kai vaikai nemoka skaityti ir rašyti kursyvu
Nemokėjimas atpažinti kursyvo gali sukelti ir praktinių keblumų. Pirmiausia, tampa sunkiau perskaityti dalį istorinių dokumentų ar senesnių ranka rašytų šaltinių. Kitas kasdienis aspektas – mokytojų ar suaugusiųjų rankraštis: jei vaikas nepratęs prie sujungtų raidžių, jam gali būti sudėtingiau greitai perprasti užrašus.
Dar viena dažnai minima baimė – kad jauni žmonės nemokės „pasirašyti“. Vis dėlto verta žinoti, kad nėra taisyklės, jog parašas privalo būti būtent kursyvu: oficialiai gali būti naudojamas ir spausdintinėmis raidėmis parašytas parašas.
Kur kursyvas sugrįžta ir kodėl tai vyksta
Pastaraisiais metais dalis valstijų vėl įvedė reikalavimą mokyti kursyvo tam tikru pradiniu lygiu. Tai ypač pastebima pietiniuose regionuose, kur kursyvo grąžinimas į programas įgavo didesnį pagreitį. Šalininkai šį sprendimą dažniausiai grindžia tradicijų tęstinumu, praktiniais įgūdžiais ir galimais privalumais mokymuisi.
Argumentai prieš: kur rasti vietos tvarkaraštyje
Vis dėlto ne visi skuba džiaugtis kursyvo sugrįžimu. Kritikai dažniausiai neprieštarauja pačiai idėjai mokyti dailaus rašto – labiau keliamas klausimas, kur tam rasti laiko. Mokyklos diena turi ribotą pamokų valandų skaičių, o šalia tradicinių dalykų atsirado naujų svarbių temų: socialinis ir emocinis ugdymas, programavimas, finansinis raštingumas, daugiau laisvo žaidimo ir kūrybinės veiklos. Todėl tenka rinktis, kam skirti prioritetą.
Kaip išmokti kursyvo, jei mokykloje jo nėra
Net jei mokykla kursyvo nemoko, šis įgūdis nėra nepasiekiamas. Kai kurie vaikai ir paaugliai jo imasi savarankiškai: praktikuojasi per pratybas, būrelius, konkursus arba laisvalaikiu paverčia rašyseną kūrybine veikla. Kiti atranda panašias sritis, pavyzdžiui, kaligrafiją, ir kuria ar jungiasi prie mokyklinių klubų.
Technologijos, žinoma, išliks svarbios. Tačiau panašu, kad kursyvas, kaip praktinis ir kultūrinis įgūdis, dar ilgai turės savo vietą – jei ne visose mokyklų programose, tai bent jau dalies žmonių kasdienybėje ir pomėgiuose.
