Mažos, ryškiaspalvės ir dažnai beveik nepastebimos savo aplinkoje, nuodingosios varlės yra tikras „žiūrėk, bet neliesk“ gamtos įspėjimas. Dauguma jų gyvena drėgnuose Centrinės ir Pietų Amerikos atogrąžų miškuose, o jų garsiausias bruožas – toksiškos odos išskyros ir spalvos, kurios tiesiog rėkte rėkia apie pavojų.
- 1.Kaip varlės tampa nuodingos
- 7.nuodingos varlės, kurių geriau neliesti
- 1Auksinė nuodingoji varlė (Phyllobates terribilis)
- 2Mėlynoji nuodingoji strėlininkė (Dendrobates tinctorius azureus)
- 3Braškinė nuodingoji varlė (Oophaga pumilio)
- 4Vaiduoklinė nuodingoji varlė (Epipedobates tricolor)
- 5Juodakojė nuodingoji varlė (Phyllobates bicolor)
- 6Žalioji ir juodoji nuodingoji strėlininkė (Dendrobates auratus)
- 7„Mieloji“ nuodingoji varlė (Phyllobates lugubris)
Nors dažnas yra girdėjęs, kad kai kurios varlės gali būti nuodingos, skirtingų rūšių keliama rizika nėra vienoda. Vienos sukaupia toksinų tiek, kad jų pakaktų rimtai pakenkti smulkiems žinduoliams, o kitos labiau pasikliauja įspėjamąja išvaizda ir mažesniu nuodų kiekiu, kuris vis tiek patikimai atbaido plėšrūnus.
Kaip varlės tampa nuodingos
Daugumos vadinamųjų „nuodingųjų strėlininkių“ varlių (poison dart frogs) nuodingumas glaudžiai susijęs su mityba gamtoje. Valgydamos tam tikras skruzdėles, erkes ir smulkius vabalus, jos sukaupia (arba iš jų pasigamina) alkaloidinius junginius, kurie vėliau išsiskiria per odos liaukas. Dėl to nelaisvėje, kai tokio raciono nėra, daugelio rūšių toksiškumas ryškiai sumažėja arba visai išnyksta.
7 nuodingos varlės, kurių geriau neliesti
1. Auksinė nuodingoji varlė (Phyllobates terribilis)
Vakarų Kolumbijoje aptinkama auksinė nuodingoji varlė dažnai laikoma pačia pavojingiausia. Ji sukaupia itin stiprų toksiną – batrachotoksiną, kuris veikia nervų sistemą ir sutrikdo nervinių impulsų perdavimą.
Istoriškai vietinės bendruomenės šį nuodą naudojo strėlių ar smiginių antgaliams padengti – iš čia ir paplitęs pavadinimas, siejamas su „nuodingomis strėlėmis“. Viena pagrindinių priežasčių, kodėl ši rūšis tokia nuodinga gamtoje, yra jos natūralus racionas – toksines medžiagas turintys smulkūs bestuburiai.
2. Mėlynoji nuodingoji strėlininkė (Dendrobates tinctorius azureus)
Pietų Surinamo Sipalivinės savanoje gyvenanti mėlynoji strėlininkė išsiskiria elektrinio mėlynumo kūnu su juodomis dėmėmis. Nors ji mažiau toksiška nei auksinė nuodingoji varlė, jos odos išskyros vis tiek pakankamai stiprios, kad plėšrūnai laikytųsi atstumo.
Ši rūšis dažniausiai laikosi miško paklotėje, tarp lapų, kur medžioja smulkius vabzdžius, pavyzdžiui, skruzdėles ir labai mažus svirplius. Ryški spalva veikia kaip įspėjimas – tai vadinama aposematine (įspėjamąja) spalvine signalizacija.
3. Braškinė nuodingoji varlė (Oophaga pumilio)
Maža, bet drąsi braškinė nuodingoji varlė garsėja raudonu kūnu ir melsvomis kojomis. Ji paplitusi Centrinėje Amerikoje, ypač Kosta Rikoje ir Panamoje, ir turi daugybę spalvinių formų – skaičiuojama daugiau nei 15 variantų.
Šių varlių elgsena ne mažiau įdomi: patelės kartais deda neapvaisintus kiaušinėlius, kuriais maitina buožgalvius, o patinai gali agresyviai konkuruoti dėl tinkamų veisimosi vietų. Nors žmonėms ši rūšis paprastai nėra mirtinai pavojinga, jos nuodai veiksmingai atbaido kitus gyvūnus. Kaip ir kitų rūšių atveju, nuodingumą lemia mityba gamtoje.
4. Vaiduoklinė nuodingoji varlė (Epipedobates tricolor)
Ši ryškiaspalvė rūšis yra endeminė centrinio Ekvadoro gyventoja. Ji išskiria epibatidiną – junginį, kuris kadaise buvo tirtas kaip galimas stipraus poveikio skausmo malšintojas. Rūšies klasifikacija laikui bėgant kito: anksčiau ji buvo priskiriama kitai genčiai, vėliau perkelta į Epipedobates.
Kaip ir dauguma nuodingųjų strėlininkių, nelaisvėje vaiduoklinė nuodingoji varlė praranda didelę dalį toksiškumo, nes nebegauna specifinių vabzdžių, reikalingų nuodams kaupti. Šiai rūšiai grėsmę kelia buveinių nykimas, neteisėta prekyba augintiniais ir grybelinė liga, siejama su chytrid grybeliu.
5. Juodakojė nuodingoji varlė (Phyllobates bicolor)
Kolumbijoje aptinkama juodakojė nuodingoji varlė pagal toksiškumą dažnai minima iškart po auksinės. Ji priklauso tai pačiai genčiai Phyllobates, o kai kuriose vietovėse jos nuodai taip pat buvo naudojami nuodingiems strėlių antgaliams paruošti.
Šios varlės gyvena miškuose, kur gausu lapų paklotės ir drėgmės. Jų populiacijos mažėja dėl miškų naikinimo, klimato kaitos ir ligų. Nelaisvėje laikomi individai dažniausiai būna gerokai mažiau toksiški, nes negauna „nuodų pirmtakų“ su maistu.
6. Žalioji ir juodoji nuodingoji strėlininkė (Dendrobates auratus)
Ši rūšis paplitusi Centrinėje Amerikoje bei palei Pietų Amerikos Ramiojo vandenyno pakrantę. Dažniausiai ji atpažįstama iš mėtų žalumo ir juodų raštų, nors pasitaiko ir kitokių spalvinių variacijų.
Jos odoje esantys alkaloidiniai toksinai gali veikti raumenų ir nervų funkcijas. Varlės aktyvios dieną ir mėgsta žemumų atogrąžų miškus. Kaip ir kitų nuodingųjų varlių atveju, pagrindinis toksinų šaltinis yra gamtoje suėdami smulkūs nariuotakojai. Kai kurios populiacijos yra introdukuotos į kitas teritorijas, įskaitant Havajus.
7. „Mieloji“ nuodingoji varlė (Phyllobates lugubris)
Nors pavadinimas skamba nekaltai, ši Centrinės Amerikos varlė yra ir patraukli, ir nuodinga. Dažnai ji sutinkama netoli miško upelių, renkasi drėgnas vietas ir tankią augaliją, kur lengviau pasislėpti.
Ryškus spalvinimas veikia kaip perspėjimas, o odos išskyros tampa antrąja gynybos linija, jei plėšrūnas vis dėlto pamėgintų pulti. Deja, šiai rūšiai, kaip ir daugeliui atogrąžų varlių, grėsmę kelia buveinių naikinimas bei chytrid grybelio plitimas, todėl jų išlikimas glaudžiai susijęs su atogrąžų miškų apsauga.
