Šuns alsavimas – visiškai įprastas dalykas… tol, kol jis netampa neįprastas. Daugelis šeimininkų kasdien mato, kaip šuo alsuoja po žaidimo, šiltą dieną ar net iš susijaudinimo, kai virtuvėje atsiranda viliojančio maisto kvapas. Dažniausiai tai normalus šuns elgesys, tačiau kartais alsavimas gali būti signalas, kad kažkas negerai. Žemiau – aiškiai ir nuosekliai apie tai, kas yra alsavimas, kodėl šunys alsuoja ir kada vertėtų sunerimti.
Kas yra šuns alsavimas
Alsavimą lengva atpažinti: šuo dažniausiai būna prasižiojęs, iškišęs liežuvį, kvėpuoja garsiau ir greičiau. Visgi svarbu suprasti, kuo tai skiriasi nuo kvėpavimo sutrikimų.
Šuo laikomas alsuojančiu, kai oras greitai juda į vidų ir lauk, bet krūtinės ląsta nekyla ir nenusileidžia tiek ryškiai, kaip esant tikram dusuliui. Nors iš šono alsavimas kartais atrodo „sunkus darbas“, tai dažnai yra normalus būdas reguliuoti kūno būklę.
Alsavimas ar kvėpavimo bėda: pagrindiniai skirtumai
Esant kvėpavimo sutrikimui, šuo gali kvėpuoti ir greitai, ir lėtai – tai priklauso nuo priežasties. Tačiau dažnai matomas ryškesnis krūtinės ir (ar) pilvo judėjimas, įsitempusi laikysena, o pats kvėpavimas gali atrodyti „kankinantis“.
Kvėpavimo sutrikimai reiškia, kad organizmui gali nepakakti deguonies. Tai gali nutikti dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, kvėpavimo takų infekcijų, kvėpavimo takų užsikimšimo, širdies nepakankamumo, mažakraujystės ar kitų būklių.
Kodėl šunys alsuoja
Dažniausiai alsavimas nėra pavojingas. Šunys taip atvėsta, atsigauna po aktyvumo, išreiškia susijaudinimą ar net ramų pasitenkinimą (tuomet burna atrodo minkšta, atpalaiduota, alsavimas – vos pastebimas). Vis dėlto yra ir kitų, rimtesnių priežasčių.
Kad atvėstų
Viena pagrindinių priežasčių – termoreguliacija. Šuniui alsuojant, nuo liežuvio ir burnos gleivinės garuoja drėgmė, o kartu „išnešama“ dalis šilumos. Taip atvėsta burnos ir liežuvio kraujagyslės, o vėsesnis kraujas cirkuliuodamas padeda mažinti bendrą kūno temperatūrą.
Jei alsavimas tampa labai intensyvus, burna plačiai išsižiojusi, o šuo atrodo tarsi „dirbtų“ kvėpuodamas, tai gali būti perkaitimo požymis. Tokiu atveju svarbu kuo greičiau kreiptis į veterinarą ir pradėti atsargiai vėsinti šunį vėsiu ar drungnu vandeniu (pavyzdžiui, vonioje ar su drėgnais rankšluosčiais). Ledinis vanduo nerekomenduojamas, nes gali sutrikdyti kraujotaką ir sulėtinti vėsimo procesą.
Po didelio krūvio
Po intensyvaus bėgiojimo ar ilgo žaidimo šunys, kaip ir žmonės, „uždūsta“ ir natūraliai ima sparčiau alsuoti. Tai ypač dažna, kai šuo nuolat bėga pirmyn–atgal (pavyzdžiui, atnešinėja kamuolį).
Vis dėlto verta stebėti, ar šuo nepradeda rodyti, kad jam jau per sunku: lėčiau grįžta, nebe taip noriai žaidžia, atsigula ir nebenori keltis. Tokiais atvejais padarykite pertrauką ir pasiūlykite vandens.
Dėl skausmo ar diskomforto
Šunys negali pasakyti, kad jiems skauda, todėl kūnas „kalba“ už juos. Jei alsavimas susijęs su skausmu ar prastu savijautos pojūčiu (pavyzdžiui, pykinimu, trauma, po operacijos), dažnai matyti ir papildomi ženklai: neramumas, nesugebėjimas patogiai įsitaisyti, sumažėjęs apetitas, nuolatinis skaudamos vietos laižymas.
Kai kuriais atvejais padažnėjęs alsavimas gali būti vienas iš ankstyvų ženklų, kad progresuoja sąnarių problemos, pavyzdžiui, artritas, arba stiprėja sąnarių ir kaulų skausmas.
Dėl nerimo
Stresas ir baimė taip pat gali „įjungti“ alsavimą. Dažnos situacijos: fejerverkai, kelionė pas veterinarą, pokyčiai namuose (pavyzdžiui, naujas gyvūnas). Kartu gali pasireikšti seilėtekis, vaikščiojimas ratu, slėpimasis ar nuolatinis blaškymasis.
Kai kuriems šunims padeda elgesio korekcija ir nuoseklus dresavimas, tačiau ne visada tai duoda greitą rezultatą.
Dėl vaistų
Kai kurie vaistai gali sustiprinti alsavimą. Pavyzdžiui, kortikosteroidai, skiriami alergijoms, uždegimams ar virškinamojo trakto problemoms, kai kuriems šunims sukelia intensyvesnį alsavimą. Taip pat tai kartais pasitaiko vartojant tam tikrus nuskausminamuosius ar raminamuosius vaistus. Jei pastebite tokią reakciją gydymo metu, verta apie tai informuoti veterinarą.
Dėl sveikatos sutrikimų
Yra būklių, kai šuo alsuoja dažnai ar sunkiai, ir tai lydi kiti simptomai. Tarp galimų priežasčių minimos širdies problemos, Kušingo liga (kai antinksčiai gamina per daug kortizolio), gerklų paralyžius, kvėpavimo sistemos ligos, nutukimas.
Taip pat alsavimą gali išprovokuoti apsinuodijimas maistu ar kontaktas su toksiškais augalais (pavyzdžiui, kieme).
Kada šuns alsavimas turėtų kelti nerimą
Dažniausiai skubios pagalbos prireikia tuomet, kai alsavimas susijęs su perkaitimu, rimta sveikatos problema arba įtariamu apsinuodijimu. Sunku atskirti, ar šuo tiesiog alsuoja, ar jau patiria kvėpavimo distresą, todėl verta įvertinti kelis dalykus.
Kaip namuose preliminariai įvertinti situaciją
- Ar šuo reaguoja į dėmesio nukreipimą? Alsuojantis šuo dažnai bent trumpam susidomi skanėstu ar maistu, o kvėpavimo distreso atveju šuo neretai būna per daug susitelkęs į kvėpavimą, kad sureaguotų.
- Dantenų spalva: įprastai jos būna ryškiai rausvos. Jei dantenos labai išbąla, tampa rusvos, pilkšvos, „purvino“ atspalvio ar pamėlsta, tai rimtas signalas.
- Laikysena ir pastangos kvėpuoti: kvėpavimo distreso metu šuo gali ištiesti galvą ir kaklą, labiau įtraukti pilvą kvėpuodamas, matysis aiškios pastangos įkvėpti.
Pastebėjus požymius, rodančius kvėpavimo distresą, reikalinga skubi veterinarinė pagalba.
Jei alsavimas tapo dažnesnis nei įprastai, bet neatrodo kritinis, protinga suplanuoti vizitą pas veterinarą. Iki konsultacijos naudinga stebėti, kada tiksliai šuo alsuoja (po krūvio, naktį, po streso, ramybės būsenoje) ir kaip tuo metu elgiasi – ši informacija padeda greičiau rasti tikėtiną priežastį.
