Daugelis šunų šeimininkų šiandien savo augintinį mato ne kaip „tiesiog šunį“, o kaip artimą šeimos narį. Vieni leidžia jam miegoti lovoje, kiti įrašo jo vardą sveikinimuose ar net planuoja laisvalaikį taip, kad greičiau grįžtų namo pas keturkojį. Pasirodo, tai, kokį vaidmenį suteikiate šuniui savo gyvenime, gali būti susiję ir su tuo, kaip juo rūpinatės.
Naujas mokslinis tyrimas nagrinėjo, kaip šunų šeimininkai save apibūdina (pavyzdžiui, kaip „tėvus“, „palydovus“ ar „partnerius darbe“) ir kuo tai praktiškai pasireiškia kasdienėje priežiūroje. Tyrėjai siekė suprasti ne tik emocinį ryšį, bet ir realius įpročius: laiką kartu, dresūros nuoseklumą, taisykles namuose bei saugumo jausmą pasivaikščiojimuose.
Ką tyrimas bandė išsiaiškinti
Tyrimo idėja kilo iš pastebėjimo, kad dalis žmonių šunį vertina kaip patį svarbiausią ryšį savo gyvenime – kartais net svarbesnį už santykius su kitais žmonėmis. Mokslininkus domino platesnis kontekstas: mažesnės šeimos, mažėjantis gimstamumas ir augantis socialinis atotrūkis visuomenėje. Tokiuose pokyčiuose šuo neretai tampa itin artimu kasdienybės partneriu.
Tyrime dalyvavo 790 šunų šeimininkų. Atsakymų analizė buvo skirta patikrinti, ar šuns suvokimas kaip „vaiko“, „šeimos nario“ ar „praktinio pagalbininko“ susijęs su skirtingu priežiūros stiliumi ir ar tai gali atsispindėti šuns elgesyje.
Mokslininkai tikėjosi, kad perdėtas saugojimas ar per didelis „tėviškas“ rūpestis gali netyčia prisidėti prie tam tikrų sunkumų, pavyzdžiui, nerimo išsiskyrus ar baimės naujoms situacijoms. Vis dėlto rezultatai parodė kitką: skyrėsi tai, kaip žmonės rūpinasi šunimis, tačiau aiškaus ryšio su elgesio problemomis nenustatyta.
Trys dažniausi šeimininko vaidmenys
Analizuodami duomenis tyrėjai išskyrė tris pagrindinius profilius, kurie apibūdina, kokį socialinį ir praktinį vaidmenį šuo atlieka šeimininko gyvenime. Tai nėra „teisingi“ ar „neteisingi“ tipai – greičiau skirtingos kasdienės strategijos, kurios lemia skirtingus prioritetus.
Šuns „tėvas“ arba „mama“
Beveik pusė dalyvių pateko į šį profilį. Tokie šeimininkai dažnai kalba apie šunį kaip apie artimą šeimos narį ar labai brangų bičiulį. Šuo pirmiausia yra emocinės artumos šaltinis, o ne „praktinis“ sprendimas. Dažniausiai jis gyvena namuose, daug laiko praleidžia kartu su žmogumi, o ryšys yra itin glaudus.
Ši grupė tyrime buvo jauniausia. Tai dera su tendencija, kad jaunesni žmonės dažniau linkę šunį įtraukti į šeimos sampratą beveik kaip vaiką. Taip pat pastebėta, kad dresūros ir „auklėjimo“ nuoseklumas šioje grupėje kartais svyruoja, galimai dėl mažesnės patirties, ypač jei tai pirmas šuo. Dėl to daliai jų gali būti mažiau komforto paleidžiant šunį nuo pavadėlio.
Šiame profilyje dažniau pasitaikė tokios veislės: borderkoliai, vižlai, bokseriai, taksai, pumi.
Palydovas
Maždaug penktadalis dalyvių save labiau matė kaip palydovą. Šuo ir čia išlieka draugas bei šeimos dalis, tačiau emocinė distancija dažnai kiek didesnė: augintinis rečiau suvokiamas kaip „vaiko pakaitalas“. Tokie žmonės gali būti vyresni ir ne visada skiria tiek pat laiko kasdieniam buvimui kartu, tačiau dažniau laikosi aiškesnių taisyklių ir yra nuoseklesni dresūroje.
Šiame profilyje dažniau pasitaikė tokios veislės: mudi, anglų kokerspanieliai, labradoro retriveriai, bokseriai, vokiečių aviganiai.
Kolega ir draugas
Maždaug trečdalis dalyvių pateko į „dvigubo vaidmens“ grupę. Čia šuo kartu yra ir artimas šeimos narys, ir atlieka tam tikrą funkciją: gali padėti žmogui kasdienybėje, suteikti saugumo jausmą, būti sargas arba sporto partneris treniruotėse ir varžybose. Tokiu atveju šuo neretai suvokiamas ir kaip draugas, ir kaip „komandos narys“.
Tyrėjų interpretacija rodo, kad kai šuo turi daugiau funkcijų žmogaus gyvenime, ryšys gali stiprėti: praleidžiama daugiau laiko kartu, daugiau dėmesio skiriama mokymui, o pats šuo dažniau būna gerai išdresuotas. Dažnai pasirenkamos veislės, pasižyminčios darbu, motyvacija ir aukštu mokymosi potencialu.
Šiame profilyje dažniau pasitaikė tokios veislės: borderkoliai, belgų aviganiai, vokiečių aviganiai, labradoro retriveriai, vižlai.
Ką praktiškai reiškia šie rezultatai
Tyrimas suteikia aiškesnį vaizdą, kaip šiuolaikiniai žmonės kuria santykį su šunimi ir kaip tai atsispindi kasdienėje priežiūroje. Vis dėlto patys autoriai pabrėžia, kad tai labiau pradinis žingsnis: vieno tyrimo neužtenka galutinėms išvadoms apie tai, kaip konkretus šeimininko „vaidmuo“ ilgainiui veikia šuns gerovę ar elgesį.
Taip pat siūloma ateityje plačiau nagrinėti antropomorfizaciją – polinkį priskirti šuniui žmogiškas savybes ir motyvus. Tai padėtų tiksliau suprasti, kada toks požiūris gali būti naudingas (pavyzdžiui, didina empatiją ir dėmesį šuniui), o kada gali trukdyti (pavyzdžiui, sukuria netinkamus lūkesčius).
Kitas svarbus žingsnis – platesni tyrimai skirtingose kultūrose, įtraukiant amžių, šeiminę padėtį ir šuns vaidmenį. Tokie palyginimai padėtų atsakyti, ar šie profiliai išlieka panašūs skirtingose šalyse ir socialinėse grupėse.
Kodėl neverta per daug įsikibti į etiketes
Nors tokie profiliai padeda geriau „susidėlioti“ bendrą vaizdą, jie neturėtų tapti rėmais, pagal kuriuos vertinate save ar savo šunį. Etiketės pačios savaime nėra blogos, tačiau jos gali paskatinti elgtis pagal prielaidas („aš esu toks tipas, vadinasi, mano šuo turi būti toks“) ir nepastebėti realių augintinio poreikių.
Praktiškiausia išeitis – vertinti šuns gerovę visapusiškai, nepriklausomai nuo to, ar laikote save „tėvu“, „palydovu“ ar „kolega“. Tai reiškia kasdien rūpintis pagrindiniais dalykais:
- subalansuota mityba ir bendra sveikata,
- tinkamas fizinis krūvis pagal amžių, veislę ir energijos lygį,
- protinė veikla ir užduotys, kurios leidžia šuniui „dirbti galva“,
- kokybiškas poilsis ir miegas,
- socialinė patirtis, aiškios taisyklės, nuoseklus valdymas ir dresūra.
Galiausiai šuns vaidmuo jūsų gyvenime gali būti labai asmeniškas, o geriausias „profilis“ yra tas, kuris padeda užtikrinti stabilų ryšį, aiškią kasdienę rutiną ir patenkinamus augintinio poreikius.
