Mažos, beveik nepastebimos akimirkos kartais pakeičia daugiau, nei dideli įvykiai. „Mikrodžiaugsmai“ remiasi subtilumu: jie tylūs, greiti ir lengvai praslysta pro šalį, jei dėmesį nuolat atiduodame tam, kas ryškiausia, garsiausia ar labiausiai matoma. Didelė dalis gyvenimo vyksta tarp didžiųjų momentų, o būtent ten slypi humoras, prasmė ir netikėtas lengvumas.
Tai gali būti retas paukščio čirškesys už uždaryto miesto lango, šviesos juosta ant grindų iš truputį pravertų durų, juokinga smulkmena (pavyzdžiui, netyčia apsivilkti drabužį ne ta puse) ar staigus pastebėjimas, kad jūsų rankos labai panašios į artimo žmogaus. Tokie įvykiai trunka sekundes, o po to dingsta. Jei nepastebime, prarandame progą patirti paprastą, bet tikrą džiaugsmą.
Mikrodžiaugsmai kviečia įsižiūrėti į detales ir pripažinti, kad kasdienybėje yra daug trumpalaikio, kartais beveik stebuklingo grožio. Kuo dažniau sąmoningai sustojame, tuo lengviau atpažįstame šias akimirkas: tas, kurios jau buvo, ir tas, kurios dar tik ateis. Tai ir pasirinkimas dažniau „atsistoti arčiau grožio“ – o kartu ir arčiau humoro, simbolių bei prasmingų sutapimų.
Mikrodžiaugsmai prieskonių parduotuvėje
Mano mėgstama Viduržemio regiono prieskonių krautuvėlė yra senajame rajone, kuriame kadaise gyvenau. Ji veikia ne vieną dešimtmetį, o gal ir gerokai ilgiau. Nors dabar esu išsikėlusi, vis tiek grįžtu ten, kai tik pasitaiko proga. Ir beveik kaskart išeinu su popieriniais maišeliais, prikrautais daugiau, nei realiai reikėtų.
Vos pravėrus duris pasitinka sodrus kvapas: šviežiai sumaltų prieskonių aromatas, alyvuogių įvairovė ir tiek kruopų bei grūdų rūšių, kad sunku patikėti, jog jų tiek apskritai egzistuoja. Lentynos ir dėžės pilnos gėrybių, o veidai – tie patys, pažįstami, dirbantys ten jau daugybę metų.
Yra ir vienas darbuotojas, kuris, mane pamatęs, užtraukia dainą. Tai vienu metu ir šiek tiek nejauku, ir labai miela. Tas paprastas atpažinimas sukuria artumo jausmą, dėl kurio norisi sugrįžti dar kartą.
Pirkdama sveriamas prekes pasiimu numeriuką ir pradedu klaidžioti tarp skyrių: iš dalies kantriai, iš dalies nekantriai laukdama, kada mane pakvies. Girdžiu, kaip mala šviežią žemės riešutų sviestą, kaip darbuotojas detaliai pasakoja apie skirtingus sūrius, kaip aplink susilieja balsai ir kalbos. Visa parduotuvė ūžia nuo kasdienės rutinos: pildomų indų, kibirų, maišų, dėžių ir lentynų.
Per vieną iš paskutinių apsilankymų į krepšį įsidėjau citrininę druską, rožių žiedlapių konservą, citrinų ekstraktą, kelias alyvuogių rūšis, rožinius pipirus, dribsnių pavidalo druską ir, žinoma, tamsiu šokoladu aplietą imbierą. Iki šiol galvoju, kaip panaudoti pusę šių pirkinių. Tačiau kiekvieną kartą, kai namuose pamatau rožių konservą ant virtuvės stalviršio, mintimis akimirksniu grįžtu į tą šviesią žiemos popietę, kai užėjau į vieną mėgstamiausių mažų krautuvėlių.
Tokios vietos dažnai nurašomos kaip paprastos rajono parduotuvės. Tačiau sąmoningai pasirinkti pamatyti, paliesti, užuosti ir išgirsti, kas vyksta už tų durų, yra tikras buvimo čia ir dabar stebuklas.
Mikrodžiaugsmai stikliniame taupyklės paršelyje
Vienos darbinės kelionės metu nusipirkau visiškai skaidrų, stiklinį taupyklės paršelį. Neturėjau nei rimtos priežasties, nei konkretaus žmogaus, kuriam norėčiau jį padovanoti. Tiesiog jis man patiko, ir aš leidau sau jį įsigyti be jokio paaiškinimo.
Grįžusi namo pastatiau taupyklę lentynoje „laikinai“ – kol sugalvosiu, ką su ja daryti. Laikinumas užsitęsė: savaitės virto mėnesiais, o aš vis įmesdavau po monetą, kartais ir banknotą. Kelis kartus į taupyklę netikėtai nukeliavo ir didesnės kupiūros.
Maždaug po metų stiklinis paršelis buvo beveik pilnas, o visi pinigai – tarsi „surasti“. Blizgantys centai, pastebėti baloje, moneta, likusi ant sėdynės, grąža, rasta seniai pirktos striukės kišenėje, banknotas, gulėjęs tuščiame lifte. Įvairių nominalų pinigai lyg tyčia vis pasirodydavo ten, kur anksčiau būčiau praėjusi nepastebėjusi.
Pati „radimo“ akimirka yra maloni staigmena, nedidelis džiaugsmas. Tačiau dar įdomesnis tampa suvokimas, kas įvyko dėl to spontaniško pirkinio: stiklinė taupyklė tapo aiškiu, matomu indu, kuris leido realiai pamatyti, kiek daug mažų atradimų įmanoma sukaupti, jei pradedame atidžiau žvalgytis aplink. Ir kai šį ryšį supratome, tokių smulkmenų tarsi padaugėjo.
Vėliau nusipirkome antrą tokį pat paršelį. Jis irgi jau beveik pilnas.
Maži, nekalti pasilepinimai kartais verti daugiau, nei atrodo.
Kaip mikrodžiaugsmai padeda geriau jausti save
Mikrodžiaugsmai lengviausiai pasiekiami tada, kai esame dėmesingi ir dalyvaujame savo dienoje. Tačiau yra ir paradoksas: kartais jų prasmė išryškėja tik vėliau, atsigręžus atgal. Jie moko pamatyti grožį paprastuose dalykuose, bet kartu padeda priimti gyvenimą tokį, koks jis yra, ir vis tiek rasti šviesos ten, kur esame.
Šie maži džiaugsmai gyvena „tarpinėje“ erdvėje, kurioje telpa dvi tiesos vienu metu: praeitis ir dabartis, netektis ir trumpas palengvėjimas, chaosas ir staigi tyla. Gyvenime dažnai nutinka taip, kad skirtingi, net priešingi jausmai egzistuoja greta, ir tai nėra klaida – tai žmogiška patirtis.
Sunkumų išvengti nepavyks. Ir būtent tada, kai būna sunku, mikrodžiaugsmai gali tapti mažomis atokvėpio salomis. Jie suteikia trumpą pauzę, per kurią tarsi sugrįžtame į save ir prisimename: net jei dabar jaučiamės palūžę, tai nebūtinai truks amžinai. Kartais didžiausia švelnumo ir vidinės ramybės dozė ateina būtent iš gebėjimo išbūti tame „tarp“ – nei visiškai gerai, nei visiškai blogai.
Daugelis esame linkę viską vertinti kategoriškai: teisinga arba neteisinga, gera arba bloga. Tačiau tokia optika dažnai uždaro duris niuansams. O su niuansais ateina išmintis suprasti, kad galime būti ir liūdni, ir dėkingi. Galime gedėti ir tuo pat metu patirti šiltą akimirką. Galime pykti ir kartu matyti, dėl ko verta laikytis.
Mikrodžiaugsmai moko priimti daugiau nei vieną tiesą vienu metu. Kai leidžiame sau būti toje vidurinėje erdvėje, atsiranda daugiau atjautos – sau ir kitiems. O kartu atsiranda ir tylus leidimas priimti džiaugsmą visomis jo formomis net tada, kai gyvenimas atrodo sunkiausias.
