Augalinis maistas dažnai laikomas draugiškesniu planetai, o mėsa – vienu didžiausių ekologinių iššūkių. Tačiau pastaraisiais metais išpopuliarėję augaliniai mėsos pakaitalai (vadinamoji „netikra mėsa“) kelia naują klausimą: ar toks pasirinkimas iš tiesų naudingesnis aplinkai ir sveikatai, ar tai tik gerai supakuota alternatyva?
Vienas iš paprasčiausių būdų mažinti savo poveikį klimatui – keisti mitybą taip, kad joje būtų mažiau gyvūninės kilmės produktų ir daugiau augalinio maisto. Dalis žmonių tai daro sumažindami mėsos vartojimą, kiti – pakeisdami jautieną, paukštieną ar kitą mėsą augaliniais mėsos pakaitalais.
Mėsa ir planetos ištekliai: kodėl tai svarbu
Gyvulininkystė prisideda prie reikšmingos šiltnamio efektą sukeliančių dujų dalies pasauliniu mastu, užima didžiulę dalį žemės ūkio paskirties plotų, „sunaudoja“ didelę dalį visame pasaulyje užauginamų pašarinių kultūrų ir reikalauja labai daug vandens. Tuo tarpu augalinės kilmės produktai paprastai yra mažiau imlūs ištekliams.
Dėl šios priežasties vis daugiau žmonių renkasi dienas be mėsos ar dažniau perka augalinius pakaitalus. Tačiau vien „augalinis“ dar nereiškia „be poveikio“ – svarbu įvertinti, kaip tokie produktai gaminami ir kokia jų bendra ekologinė kaina.
Ar augalinė „mėsa“ yra geresnė aplinkai?
Vertinant bendrą poveikį planetai, augaliniai mėsos pakaitalai dažniausiai aiškiai laimi prieš tradicinę mėsą. Nors bet kokio maisto gamyba palieka pėdsaką, augaliniai analogai paprastai reikalauja mažiau žemės, vandens ir sukelia mažiau šiltnamio dujų emisijų nei gyvūninė mėsa.
Vandens naudojimas
Tyrimai rodo, kad vienam svarui (apie 0,45 kg) jautienos pagaminti gali prireikti maždaug 2 000–8 000 galonų vandens, o tam pačiam tofu kiekiui – apie 300 galonų. Be to, gyvulininkystė siejama ir su didesne požeminių vandenų taršos rizika.
Žemės naudojimas ir miškų kirtimas
Gyvulininkystei reikia didelių plotų: žemė naudojama tiek ganykloms, tiek pašarų auginimui. Kai kuriose vietovėse miškai buvo kertami ir deginami tam, kad atsirastų daugiau vietos galvijams auginti – minima, kad tai palietė ir reikšmingą dalį Amazonės atogrąžų miškų.
Mokslininkų vertinimu, dalį auginamos mėsos pakeitus augaliniais pakaitalais, teoriškai būtų galima atlaisvinti dirbamą žemę: daugiau maisto užauginti žmonėms arba skirti plotus ekosistemoms atkurti, pavyzdžiui, miškų atsodinimui. Skaičiuojama, kad augalinės „mėsos“ gamybai gali reikėti gerokai mažiau žemės nei skirtingoms gyvūninės kilmės alternatyvoms: mažiau nei žuvininkystei ar paukštininkystei, dar mažiau nei kiaulininkystei, o lyginant su jautiena – skirtumas gali būti itin didelis (kai kuriais vertinimais, iki beveik 98 % mažiau žemės).
Šiltnamio dujų emisijos
Palyginus su įprasta jautiena, populiarių augalinių burgerių tipo produktų emisijos gali būti apie 90 % mažesnės. Kai kuriuose vertinimuose taip pat nurodoma, kad tokie produktai žymiai sumažina vandens ir žemės naudojimą, o dar vienas privalumas – jie nesukuria mėšlo taršos, būdingos gyvulininkystei.
Įvairūs tyrimai taip pat rodo, kad augalinės kilmės mėsos pakaitalai gali išskirti mažiau šiltnamio dujų nei ūkiuose auginamos žuvys ar paukštiena, o lyginant su kiauliena ir ypač jautiena – skirtumas dar ryškesnis.
Kur slypi augalinių mėsos pakaitalų minusai aplinkai?
Nors augaliniai pakaitalai dažniausiai yra palankesni klimatui, jų gamyba taip pat remiasi žemės ūkiu ir pramoniniais procesais. Kritika dažnai nukreipta ne į patį faktą, kad produktas augalinis, o į tai, kaip auginamos žaliavos ir kaip tvarkomas tiekimas.
Pramoninis žemės ūkis ir dirvožemio anglis
Viena dažniausiai minimų problemų – intensyvus pramoninis ūkininkavimas, ypač arimas ir kai kurie žemės ūkio chemikalai. Tokie metodai gali mažinti dirvožemyje sukauptą anglį, o tai prisideda prie klimato kaitos. Kitaip tariant, net jei galutinis produktas yra „be mėsos“, jo žaliavų auginimo būdas vis tiek gali turėti reikšmingą poveikį.
Duomenų skaidrumas ir visa tiekimo grandinė
Vertinant tik ūkio lygmens emisijas, vaizdas dažnai aiškus. Tačiau bendrai anglies pėdsaką lemia ir kiti veiksniai: žaliavų kilmė, perdirbimas, energijos šaltiniai gamyklose, logistika, pakuotės, vandens naudojimas skirtinguose etapuose. Jei nėra pilnai atskleidžiamos informacijos apie visą veiklą ir tiekimo grandinę, tiksliai įvertinti bendrą poveikį tampa sunkiau.
Genetiškai modifikuotos kultūros: koks jų vaidmuo?
Kai kuriuose augaliniuose mėsos pakaitaluose naudojamas ingredientas, suteikiantis „mėsišką“ skonį ir spalvą, siejamas su hemo molekule (geležies turinčia medžiaga, natūraliai randama raudonoje mėsoje). Augalinėje alternatyvoje hemo tipo baltymas gali būti išgaunamas naudojant fermentaciją: į genetiškai modifikuotas mieles įterpiamas baltymo „receptas“, o vėliau jis pagaminamas didesniais kiekiais.
GMO tema Europoje prieštaringa – kai kuriose šalyse ribojami arba draudžiami tam tikri genetiškai modifikuoti augalai. Visgi pateikiamas ir praktinis argumentas: norint pagaminti jautieną, dažnai reikia gerokai daugiau pašarinių kultūrų (įskaitant ir genetiškai modifikuotas), nei reikia pagaminti tokį pat kiekį augalinio mėsos pakaitalo. Kitaip tariant, jei vertiname vien efektyvumą ir išteklių poreikį, augalinė alternatyva gali pareikalauti mažiau GMO žaliavų „per kilogramą“ galutinio produkto.
Taip pat pabrėžiama, kad genetiškai modifikuoti augalai dažnai kuriami siekiant didesnio efektyvumo – didesnio derliaus naudojant mažiau resursų. Šis argumentas kartais pateikiamas kaip potenciali priemonė mažinti spaudimą žemei ir ištekliams, ypač kai lyginama su intensyvia gyvulininkyste, kuri gali sukelti koncentruotą taršą ir ilgalaikes pasekmes regionams.
Ar „netikra mėsa“ sveikesnė už tikrą?
Sveikatos požiūriu atsakymas nėra vienareikšmis, nes daug kas priklauso nuo konkretaus produkto ir viso patiekalo sudėties. Pavyzdžiui, paprasta, minimaliai apdorota vištienos krūtinėlė gali būti palankesnė mitybai nei didelis, keliais sluoksniais „pagerintas“ augalinis burgeris su riebiais padažais ir sūriu. Kita vertus, augalinis burgeris kai kuriems žmonėms gali būti geresnis pasirinkimas nei didelė riebi jautienos porcija, ypač jei raudonos mėsos vartojama dažnai (per didelis jos kiekis siejamas su didesne kai kurių sveikatos rizikų tikimybe).
Yra tyrimų, kuriuose augaliniai mėsos pakaitalai apibūdinami kaip galintys suteikti naudingų medžiagų: skaidulų, folio rūgšties ir geležies. Tačiau neretai pabrėžiami ir kompromisai:
- sočiųjų riebalų gali būti mažiau nei maltos jautienos produktuose;
- baltymų kiekis kai kuriais atvejais būna mažesnis nei gyvūninėje mėsoje;
- cinko ir vitamino B12 dažnai būna mažiau (B12 natūraliai labiau būdingas gyvūniniams produktams);
- druskos (natrio) kiekis perdirbtuose augaliniuose pakaitaluose neretai būna didesnis.
Kaip rinktis protingai: praktiniai orientyrai
Augaliniai mėsos pakaitalai gali būti naudingas įrankis mažinant mėsos vartojimą, tačiau verta prisiminti, kad daugelis jų yra stipriai perdirbti produktai. Todėl dažnai geriausias sprendimas – ne aklai rinktis „augalinį“, o vertinti bendrą raciono kokybę.
- Žiūrėkite į druskos kiekį: per didelis natrio kiekis kasdienėje mityboje gali būti problema.
- Įvertinkite baltymus ir mikroelementus: jei atsisakote mėsos, pasidomėkite, kaip gausite pakankamai B12, geležies ir cinko.
- Derinkite su mažiau perdirbtu augaliniu maistu: ankštinės kultūros, tofu, daržovės, pilno grūdo produktai dažnai būna paprastesnė ir maistingesnė bazė.
- Galvokite apie visą patiekalą: net ir „geresnis“ produktas praranda prasmę, jei jis tampa dalimi itin kaloringo, riebiais priedais perkrauto patiekalo.
Apibendrinant, augaliniai mėsos pakaitalai dažniausiai yra žymiai palankesni aplinkai nei tradicinė mėsa, ypač jautiena. Tačiau jų poveikis ir nauda sveikatai priklauso nuo gamybos praktikos, sudėties bei to, kaip dažnai ir kokiame kontekste jie vartojami.
