Europos kolonijinė plėtra Šiaurės Amerikoje vietinėms tautoms atnešė ypač skaudžių pasekmių: smurtą, ligas, priverstinį perkėlimą, gyvenimą rezervatuose ir sisteminę priespaudą. Vis dėlto šių bendruomenių istorija – tai ne vien netektys, bet ir nepaprastai įvairios kultūros, tvirtos tradicijos bei žmonės, kurie savo drąsa, talentu ir atkaklumu paliko ryškų pėdsaką. Žemiau – dvylika įkvepiančių asmenybių istorijų: nuo mūšių laukų ir literatūros iki medicinos, baleto ir kosmoso.
Garsūs vietinių tautų didvyriai ir pradininkai
Kovotojai ir lyderiai
Kai kurios asmenybės tapo pasipriešinimo simboliais – jų vardai siejami su svarbiausiais XIX a. konfliktais, prievartiniu žemių atėmimu ir kova už laisvę.
- Sitting Bull – lakotų (siu) lyderis, dažnai minimas kaip vienas drąsiausių savo tautos vadų laikotarpiu, kai valdžia vis labiau skverbėsi į vietinių žemes. Pasakojama, kad mūšiuose jis elgdavosi nepaprastai ramiai, net rūkydavo pypkę pačiose fronto linijose. Ankstyvoje vaikystėje turėjo kitus vardus: pirmiausia buvo vadinamas „Šokinėjančiu barsuku“, vėliau – „Lėtu“, nes buvo tylus ir apgalvotas. Vardas, kilęs iš „Tatanka-Iyotanka“, iš pradžių priklausė jo tėvui, tačiau šis jį perdavė sūnui po to, kai būsimasis lyderis būdamas 14-os pademonstravo išskirtinę drąsą kovoje.
- Crazy Horse – oglalų lakotų karo vadas, atlikęs svarbų vaidmenį Mažojo Bighorno mūšyje (dar vadinamame paskutine Kasterio kova). Jis vengė būti fotografuojamas ir į prašymus nusifotografuoti esą atsakydavo klausimu, ar prašantieji nori „įkalinti“ ir jo šešėlį. Vėliau jo atminimui Juodosiose kalvose pradėtas monumentalus memorialas: skulptūrinis atvaizdas granitiniame kalne sukurtas pagal jį pažinojusių žmonių aprašymus ir skirtas pagerbti vertybes, kurias jis gynė.
- Geronimo – čirikavų apačių karys, kurio gyvenimą iš esmės pakeitė 1851 m. tragedija: jo motina, žmona ir trys maži vaikai buvo nužudyti, kai jis prekiavo netoliese esančiame miestelyje. Po šio įvykio jis prisiekė atkeršyti ir ilgus dešimtmečius gebėjo išvengti suėmimo, pergudraudamas gausesnes pajėgas. Jis laikomas paskutiniu vietinių tautų lyderiu, kuris oficialiai pasidavė valdžiai, tačiau pažadai, kuriuos jis gavo, buvo sulaužyti, ir likusį gyvenimą jis praleido nelaisvėje. XX a. pradžioje tapo plačiai žinomas, net dalyvavo prezidento inauguracijos iškilmėse 1905 m., kur bandė prašyti laisvės savo žmonėms, bet tam nebuvo pritarta.
- Buffalo Calf Road Woman – jauna čejenių motina, kovojusi 1876 m. Rosebudo ir Mažojo Bighorno mūšiuose, kai buvo puolamos bendruomenės, atsisakiusios atsisakyti savo teritorijų. Ji išgarsėjo dramatišku epizodu: per susišaudymą įjojo į kulkų kelią, pasodino sužeistą brolį ant arklio ir išgabeno į saugią vietą. Vietovė, kur tai įvyko, įvardijama kaip „Ten, kur mergina išgelbėjo savo brolį“. Pasakojimuose minima, kad ji turėjo revolverį ir gynėsi šaudydama. Taip pat egzistuoja versija, jog ji galėjo išmušti generolą Kasterį iš balno ir galbūt prisidėti prie jo žūties.
- Osh-Tisch – varnų (Crow) bendruomenės asmuo, siejamas su „dvi dvasios“ (angl. two-spirit) tradicija, kurioje kai kuriose vietinių tautų kultūrose lytiškumo ir tapatybės įvairovė buvo priimama pagarbiai. Osh-Tisch buvo vadinamas „boté“ arba „Badé“ – taip apibūdintas asmuo, kuriam gimus priskirta vyriška lytis, tačiau jis pasirinko moters socialinį vaidmenį. Osh-Tisch vilkėdavo moteriškais drabužiais, atlikdavo tradiciškai moterims priskiriamus darbus, tačiau kartu dalyvavo ir Rosebudo bei Mažojo Bighorno mūšiuose. Vėliau, kai gentys buvo apribotos gyvenimu rezervatuose, misionieriai ją persekiojo ir vertė nusikirpti plaukus bei rengtis vyriškai, bet genties lyderiai ją gynė, parodydami, kad vietinės kultūros neretai buvo atviresnės ir pažangesnės nei to meto vyraujančios viktorijos laikų normos.
Kūryba, švietimas ir viešas balsas
Kiti žmonės istoriją keitė ne ginklu, o žodžiu, muzika ir švietimu: jie pasakojo apie savo bendruomenių patirtis, kovojo su stereotipais ir priminė, kad teisingumas prasideda nuo to, kas išdrįsta kalbėti.
- Joy Harjo – poetė iš muskogų (Creek) tautos, tapusi pirmąja vietinių tautų atstove, paskirta į nacionalinį poetės laureatės vaidmenį. Jos poezijoje dažnai susipina protėvių atmintis, patirtos neteisybės ir kultūrinė tapatybė, o pasikartojantys motyvai apima gamtą, mitą, gedulą ir pyktį. Nors muzikuoti ji pradėjo vėlai – saksofoną pirmąkart paėmė būdama 39-erių – ji taip pat išleido penkis muzikos albumus ir pripažįstama kaip stipri scenos kūrėja.
- Sarah Winnemucca – paiutų vado dukra, tapusi rašytoja ir švietėja. Ji aktyviai gynė savo žmonių teises, o XIX a. 8-ajame dešimtmetyje dirbo žvalge ir vertėja kariuomenėje. Ji taip pat kalbėjosi su JAV prezidentu Rutherfordu B. Hayesu, tačiau pažadai jos bendruomenei taip ir nebuvo įgyvendinti. 1883 m. ji išleido knygą apie paiutų gyvenimą, kurioje atvirai kritikavo kolonistų žiaurumą ir sąmoningai apvertė tuomet vietiniams taikytas menkinančias etiketes. Ji viešai kalbėjo ir apie seksualinį smurtą bei korupciją, tapdama ryškia vietinių tautų gynėja.
- Maria Tallchief – osedžų tautos atstovė, laikoma pirmąja vietinių tautų balerina, pasiekusia aukščiausią profesionalų lygį. Nepaisydama diskriminacijos, ji tapo pasaulinio masto baleto žvaigžde ir šoko prestižiškiausiose trupėse. Ji taip pat atsisakė keisti savo sceninį vardą, nors to buvo prašoma, ir nevengė viešai kalbėti apie patiriamą neteisybę.
Mokslas, medicina ir kosmosas
Vietinių tautų indėlis į mokslą bei inovacijas dažnai nuvertinamas, tačiau šios istorijos primena, kad lyderystė gali reikštis ir ligoninės palatoje, ir inžinerijos laboratorijoje, ir net orbitoje.
- Susan La Flesche Picotte – omahų tautos atstovė, laikoma pirmąja vietinių tautų kilmės moterimi gydytoja. Ji apsisprendė studijuoti mediciną dar būdama aštuonerių, kai patyrė sukrečiančią situaciją: senyva serganti vietinė moteris laukė, kad atvyks baltasis gydytojas, tačiau jis taip ir nepasirodė, ir moteris mirė. Šis įvykis jai atskleidė, kaip nelygiai vertinamos vietinių žmonių gyvybės. Vėliau ji įgijo medicinos daktaro laipsnį ir galiausiai atidarė ligoninę rezervate – pirmą tokio pobūdžio įstaigą, kurioje gydė įvairių tautybių pacientus.
- Mary Golda Ross – čerokių tautos narė, inžinierė ir matematikė, prisidėjusi prie JAV kosmoso tyrinėjimų. Ji buvo vienintelė moteris (ir vienintelė vietinių tautų atstovė) slaptame aviacijos ir kosmoso projektų ekspertų rate, vadintame „Skunk Works“. Taip pat ji prisidėjo rengiant vieną iš kosminių skrydžių vadovų, apimančių keliones į Marsą ir Venerą. Ji buvo žymaus giminės lyderio Josepho Rosso palikuonė.
- John Herrington – čikasų tautos narys, tapęs pirmuoju vietinių tautų astronautu, išvykusiu į kosmosą. Per savo pirmąją misiją į Tarptautinę kosminę stotį jis pasiėmė ir savo bendruomenės vėliavą. Skrydžio metu jis atliko tris išėjimus į atvirą kosmosą, o kartu gabeno ir kultūriškai reikšmingus daiktus, pavyzdžiui, erelio plunksnas, kvapnią žolę, strėlių antgalius ir medines fleitas.
- Jim Thorpe – pasaulinio garso sportininkas, kurio istorija atspindi ir didžiulius pasiekimus, ir to meto neteisybes. Vietinių tautų bendruomenėse neretai būdavo įprasta turėti du vardus: vieną oficialiems dokumentams, o kitą – pabrėžiantį kilmę. Jo mama jam davė vardą, kurį galima versti kaip „Šviesus kelias“ (Wa-Tho-Huck), nes po gimimo ji pamatė įspūdingus saulės spindulius. Abu jo tėvai buvo mišrios kilmės, turėjo kelių genčių šaknis, įskaitant Sauk ir Fox. Jis tapo olimpiniu lengvaatlečiu ir profesionaliai žaidė beisbolą, amerikietišką futbolą ir krepšinį. Po 1912 m. olimpinių žaidynių jo medaliai buvo atimti dėl to, kad jis anksčiau žaidė žemesnėje beisbolo lygoje, nors taip pat manoma, kad sprendimui įtakos galėjo turėti ir rasinė diskriminacija. Vis dėlto jo 1500 metrų bėgimo rezultatas išliko greičiausias iki 1972 m.
Šios istorijos skirtingos, tačiau jas jungia bendras bruožas: nepaisant prievartinio spaudimo ir bandymų nutildyti ištisas bendruomenes, vietinių tautų žmonės kūrė, gydė, mokė, gynė savo artimuosius ir stūmė istoriją pirmyn. Jų pasiekimai primena, kad drąsa gali būti matuojama ne tik mūšio lauke, bet ir gebėjimu išlikti savimi, kalbėti garsiai bei kurti ateitį kitiems.









