Nors kasdienybė kartais būna įtempta, net trumpą akimirką galima rasti džiaugsmo. Atrodo, kad mūsų šeima visada gebėjo pastebėti šviesias gyvenimo puses ir už jas dėkoti – saugūs namai, jauki kaimynystė, sotus stalas. Tačiau su sveikata mums sekėsi sunkiau.
Asmeniškai aš nesiskundžiu sveikata, tačiau mano tėtis staiga mirė nuo širdies smūgio būdamas vos 39-erių, o mamai, sulaukus šešiasdešimt kelerių, buvo diagnozuota Parkinsono liga. Pastaraisiais metais jai pasireiškė ir ankstyvi demencijos požymiai, vis dažnėja haliucinacijos. Jau kurį laiką sesuo ir aš dalijamės mamos priežiūros darbais – iš esmės tai papildomas pilnas etatas be atostogų nuo pagrindinių darbų.
Kasdienybėje slypintys džiaugsmo momentai
Visada vertinau galimybę leistis į ilgus dviračio žygius ar pasivaikščiojimus po mišką. Gamta man padeda pajusti gyvenimo balansą, o fizinis aktyvumas veikia lyg džiuginantis meditacijos seansas. Tačiau realybėje aktyviam laisvalaikiui dažnai pritrūksta laiko – kartais per dieną atsiranda tik penkios laisvos minutės. Jei pasiseks rasti valandėlę, dažnai būna jau vėlus vakaras – per vėlu kažkur keliauti.
Galiausiai pradėjau ieškoti trumpų, bet prasmingų džiaugsmo akimirkų kasdienėje rutinoje, užuot laukusi ypatingos progos.
Kaip įrašyti džiaugsmo akimirkas
Sukurta paprasta strategija: kasdien sąmoningai įtraukti bent vieną malonią veiklą ir ją užfiksuoti užrašų knygelėje ar dienoraštyje. Tokiu būdu, kiekvienai dienai suteikiama mažytė laukimo džiaugsmo dozė – jei, pavyzdžiui, iš anksto žinau, kad galėsiu išeiti pasivaikščioti, pasižymiu tai iš anksčiau.
Dažniausiai, žinoma, pats džiaugsmo momentas būna spontaniškas, o vakare apie jį pasižymiu. Šis paprastas įrašymo įprotis padeda ne tik atkreipti dėmesį į malonius patyrimus, bet ir primena, kiek jų iš tiesų būta – ypač tomis akimirkomis, kai jaučiuosi pavargusi ar nusivylusi. Vėliau galiu atsiversti užrašus ir pasisemti įkvėpimo naujai dienai.
Paprasti būdai džiaugtis kasdien
Skaitymas – veikla, kurią visada mėgau. Ji ramina mintis, padeda atitrūkti nuo rūpesčių ir paprastai rasti laiko bent keliems puslapiams galima net ir užimčiausią dieną. Namuose visuomet laikau žurnalą ar knygą, o einant su mama į vizitus pasiimu skaityti ir laukdama – taip išnaudoju net trumpiausias pauzes.
Kartais paskambinu draugui bendraudama ar pramogauju kartu su kasdieniais darbais, pavyzdžiui, lankstant skalbinius. Kol mama užsiėmusi vonioje, spėju aptarti svarbias naujienas telefonu. Jei nesuspėju pasportuoti, bent prisispaudžiu prie virtuvės stalviršio darydama atsispaudimus, laukdama kada pašils vakarienė. Apsipirkinėdama rinkoje, visada paimu gėlių sau ir mamai – tai nedidelis gestas, praskaidrinantis dieną.
Šiose situacijose nekuriu papildomo laiko, o tiesiog stengiuosi atrasti džiugių akimirkų čia pat – bet kada ir bet kur.
Kaip pakeisti požiūrį į rūpesčius
Viena smulkmena, kuri man dažnai kelia vidinį nerimą – mamos augalai. Jie nuolat vysta, jai vis sunkiau jais pasirūpinti, todėl nuolat tenka laistyti, tvarkyti nubyračius lapus ir persodinti. Visgi stengiuosi į tai žiūrėti kaip į galimybę ruoštis gyvenimui be jos, branginant kiekvieną rūpestingą gestą.
Artimo žmogaus priežiūra – emociškai ir fiziškai išsekina, ypač kai jo sveikata sparčiai prastėja. Pastarieji metai buvo sudėtingiausi. Tačiau kai užvaldo savęs gailėjimasis, stengiuosi prisiminti, kiek daug reiškia galimybė būti kartu. Užaugome be tėčio, kai kurie bičiuliai jau neteko abiejų tėvų. Nors gyvenimas toli gražu ne tobulas, o laimės jausmo dar nesu iki galo perpratusi – mama vis dar šalia, ir tai didžiulė dovana.
