Ar kada nors susimąstei, ką iš tiesų reiškia dalyvauti laidotuvėse ar atsisveikinimo valandose? Atrodo paprasta – kai netenkame žmogaus, tiesiog sėdame į automobilį ir nuvažiuojame. Tačiau ši tradicija yra žymiai prasmingesnė, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Smulkūs veiksmai, didelė reikšmė
Mokymasis dalyvauti net nesinorint – ypač tada, kai labai nesinori – yra svarbi gyvenimo pamoka. Kartais tai būna paprasti, gal net nepatogūs sprendimai: nuvykti į menkai lankomą draugo gimtadienį, aplankyti pažįstamą ligoninėje, pasirodyti giminaičio netekties akimirkomis. Šie nedideli, bet sąmoningi rūpesčio ženklai aplinkiniams reiškia kur kas daugiau nei mums patiems. Dažnai mums atrodo, kad esame per daug užsiėmę, tačiau būtent šie momentai iš tikrųjų suartina žmones.
Pirmoji karti patirtis
Pirmą kartą viena dalyvavau mokytojos atsisveikinimo valandose būdama šešiolikos. Jaučiau nerimą, nes buvau vienintelis vaikas tarp suaugusių. Stovėdama eilėje kondolencijoms, tik sugebėjau sumurmėti menką užuojautos frazę, o tada skubiai pasišalinau. Ir vis dėlto, net praėjus daug metų, mirusios mokytojos šeima iki šiol mane prisimena ir pasisveikina su nuoširdumu akyse.
Šeimos tradicija – būti šalia
Dar būdama maža kartu su tėvais lankydavausi laidotuvėse ir atsisveikinimo valandose. Tokios mažos išvykos buvo natūrali gyvenimo dalis – per šešiolika metų jų buvo bent penkios ar šešios. Namo visada grįždavome kartu, klausydamiesi priminimo: „Neįmanoma tik išeiti – būtina ir grįžti. Nepamiršk būti.“
Kai gestai tampa atrama
Kiekvieną kartą, kai tenka rinktis tarp nieko neveikimo ir mažo gerumo žingsnio, sau primenu – verta pasirodyti, net jei atrodo, kad nieko nepakeisi. Dideli pokyčiai dažniausiai prasideda nuo mažų, paprastų poelgių. Nepriklausomai nuo to, kaip nemalonu ar nepatogu, būtent šios akimirkos tampa pačiomis stipriausiomis santykių grandimis.
Netekties akimirka – bendrystės stiprybė
Kai netekau savo tėčio, laidotuvės įvyko įprastoje savaitės viduryje. Nors tuo metu jaučiausi tarsi sustingusi, kažkuriuo momentu pažvelgiau į susirinkusius žmones. Bažnyčioje, trečią valandą popiet, buvo pilna žmonių, kuriems šios laidotuvės reiškė ne tik pareigą – jie atėjo, nes tikėjo buvimo šalia svarba. Tai buvo stipriausias paprasto žmogiškumo ir atjautos stebuklas, kurį iki šiol prisimenu su dėkingumu.
Kodėl verta nepamiršti?
- Maži žingsniai kartais stiprina ryšius labiau nei didelės frazės ar dovanos.
- Buvimas šalia padeda netektį išgyvenančioms šeimoms jaustis ne vienoms.
- Kiekvienas iš mūsų gali būti palaikymo tiltu sunkiausiomis akimirkomis.
Laidotuvės ar atsisveikinimo valandos dažnai tampa nepatogia prievole, tačiau iš tikrųjų – tai tikra galimybė parodyti rūpestį, užjausti ir kurti artumo jausmą. Nedidelis pasiryžimas nueiti kur reikia – galiausiai tampa svarbiausia dovana likusiems.
