Malda ir tikėjimas: stiprybė, viltis, augimas

Naomi Levy yra knygų „To Begin Again“, „Talking to God“, „Hope Will Find You“ ir „Einstein and the Rabbi“ autorė. Ji yra Nashuva dvasinė vadovė Los Andžele, Kalifornijoje.

Religinės bendruomenės nariai gali suteikti ne tik paramą, kai mums reikia pagalbos. Jie gali stiprinti mūsų pasiryžimą gydytis, jungti savo maldas su mūsų, atkurti tikėjimą ir apgaubti mus rūpesčiu bei meile.

Malda ir jos nauda

Paauglystėje su draugėmis dažnai stengėmės laikytis dietos. Mūsų šūkis buvo: „Akimirka ant lūpų – amžinybė ant klubų.“ Tai reiškė, kad veiksmas, trukęs tik akimirką, gali likti su tavimi amžinai. Šį posakį mėgstu taikyti maldos procesui. Malda užtrunka tik kelias sekundes, bet jos poveikis mūsų gyvenimui, elgesiui, širdžiai ir suvokimui gali būti nuolatinis. Akimirka ant mūsų lūpų yra amžinybė mūsų sieloms. Paprasta malda gali mus pakeisti; gali nukreipti mus į kelią, vedantį į savęs ir pasaulio gydymą.

Todėl melskis. Melskis už taiką, melskis už gydymą, melskis už mokslo pažangą, melskis už jėgą išnaikinti skurdą ir ligas, melskis už drąsą įveikti neteisybę, melskis už ryžtą, melskis už kitus, melskis už save. Melskis Dievui visa širdimi ir siela, tada surink savo jėgas susidoroti su iššūkiais, kurie laukia.

Malda nėra pasyvi veikla. Malda mus keičia. Ji mus pažadina. Mūsų akys pradeda pastebėti grožį ten, kur anksčiau jo nepastebėjome. Mūsų širdys pradeda jausti užuojautą, kurios anksčiau nejautėme. Mūsų prioritetai keičiasi. Kalbėdami su Dievu, gauname padrąsinimą gyventi pagal savo potencialą. Netrukus pradedame matyti už savo ribų į pasaulį, kuris laukia mūsų pagalbos.

Manau, kad Dievas klauso. Ir tikiu, kad Dievas atsako į mūsų maldas. Dievo atsakymas į mūsų maldas gali būti labai skirtingas nuo to, ko ieškojome. Dievo atsakymas gali būti jėga kovoti toliau. Tai gali būti drąsa susidurti su tuo, ko bijojome. Dievo atsakymas gali būti gebėjimas priimti tai, ką neigėme. Arba jis gali pasirodyti kaip viltis prieš neviltį.

Dievas nėra nei tolimas, nei kurčias. Mes nesame vieni. Dievas yra mūsų gyvenime. Kai nustojame derėtis su Dievu ir pradedame atverti savo sielas Dievui, mūsų maldos staiga pradeda veikti. Mes galime melstis dėl jėgų ir jas gauti. Malda galiausiai yra patirtis, o ne prašymas. Tai jausmas, kad esame sujungti, kad esame dalis kažko didesnio už mus pačius. Tai bandymas būti Dievo akivaizdoje.

Maldavimas bendruomenėje

Maldavimas bendruomenėje mus keičia. Dažnai, kai gyvenimas skauda, mes meldžiamės vieni ir manome, kad esame vieni su savo skausmu. Kai įžengiame į bendruomenę melstis, mūsų akys atsiveria. Suprantame, kad nesame vieni su savo skausmu – yra ir kitų, kurie taip pat kenčia. Taip pat suprantame, kad nesame vieni pasaulyje, yra daugybė žmonių, kurie meldžiasi už mus, ištiestomis rankomis padėti.

Staiga mūsų maldų pobūdis pradeda keistis. Nebesiskandiname savęs gailesčiuose. Nustojame melstis tik už save. Netrukus pradedame įtraukti kitus į savo maldas. Pradedame melstis už savo pasaulį. Pradedame matyti savo problemas naujoje šviesoje. Galbūt viskas nėra taip blogai, kaip atrodė.

Marko istorija

Markas buvo žmogus mano bendruomenėje, kuris po širdies operacijos buvo prislėgtas. Jis pradėjo mesti svorį, ir jo gydytojai nerimavo, kad jis atsisakė gyvenimo.

Kai kai kuriems bendruomenės nariams pranešiau apie Marko būklę, jie ėmėsi veiksmų. Jie pradėjo jam nešti maistą, lankyti jį namuose, siūlyti maldas ir palaiminimus. Nors jis šiek tiek protestavo, viena moteris pradėjo jį vežti į sinagogą, kur jis buvo apipiltas palaiminimais, maldomis ir dainomis. Marko transformacija buvo neįtikėtina. Staiga jis pradėjo klestėti, vėl valgyti ir juoktis.

Kartais bendruomenės maldos gali tiesiogine prasme išgelbėti gyvybę.

Senėjimas

Tik vaikai laukia senėjimo. Likusieji norėtų sustabdyti laiką. Tačiau mes neturime galios sustabdyti senėjimo proceso, kai jis vystosi prieš mus ir ant mūsų. Galime išleisti daugybę pinigų plaukų implantams ir plastinėms operacijoms, bet šios procedūros negali padaryti mūsų net viena diena jaunesniais. Tačiau turime galimybę pasirinkti, kaip reaguosime į savo senėjimą. Galime jo bijoti arba priimti visas dovanas, kurias mūsų metai gali pasiūlyti.

Senėjimas gali atrodyti kaip prakeiksmas, ypač visuomenėje, kuri dievina jaunystę. Senėjimas neišvengiamai atneša su savimi nuostolių: darbo ir tapatybės praradimą; kontrolės, fizinės jėgos ir sveikatos praradimą; draugų praradimą; nepažeidžiamumo iliuzijos praradimą.

Tačiau senėjimas taip pat suteikia mums daugybę palaiminimų: gyvenimo be darbo laisvę, džiaugsmą dėl anūkų ir proanūkių, tapatybę kaip šeimos vyresniojo, gyvenimo perspektyvą, kurią galima įgyti tik per metus, supratimą apie žmogaus trapumą, ryšį su praeitimi, kurį gali pasiūlyti vyresnieji, išmintį, kuri ateina su amžiumi.

Galime pasenti prieš savo valią ir tapti išsigandę, nusivylę ir pikti, arba galime senėti ir gauti visus amžiaus privalumus. Senėjimas reiškia, kad mes aktyviai pasirenkame toliau tobulėti, gyventi, mokytis, duoti, mokyti ir padėti bei palaiminti šį pasaulį.

Malda dėl oraus senėjimo

Aš nenoriu senti, Dieve. Nenoriu būti to dalimi. Bet kadangi neturiu galios sustabdyti laikrodžio, mano malda yra tokia: Leisk man senti su malone.

Parodyk man kelią, Dieve. Būk su manimi. Suteik sveikatą mano kūnui ir aiškumą mano protui. Duok man jėgų. Padėk įveikti savo tuštybę. Išmokyk kovoti su savęs gailesčiu. Neleisk man tapti užsispyrusiu. Apsaugok mane nuo izoliacijos ir vienatvės.

Tegul mano šeimos ir draugų meilė bus mano atlygis už visus jaunystės sunkumus.

Tegul visi amžiaus palaiminimai sklinda iš manęs. Tegul išmintis sklinda iš mano burnos, tegul užuojauta sklinda iš mano širdies, tegul gerumo veiksmai sklinda iš mano rankų, tegul tikėjimas sklinda iš mano sielos, tegul džiaugsmas šviečia iš mano akių. Amen.

Mes niekada nesame per seni, kad norėtume gimtadienio

Prieš du mėnesius, kai vedžiau savo vaikus į biblioteką, stebėjau mažą, žilaplaukę moterį, metų sulenktą ir raukšlėtą, kantriai mokančią trisdešimtmetę moterį skaityti.

Kai kitą savaitę grįžau su vaikais, jie vėl ten buvo. Senutė rodė į kiekvieną žodį ir skatino, kai jaunoji moteris lėtai skiemenavo skiemenį po skiemens, šnabždėdama droviu, gėdingu balsu.

Savaitė po savaitės rasdavau juos sėdinčius prie žemo stalo vaikų skyriuje, skaitant paveikslėlių knygas tarp lėlių ir plakatų.

Praėjusią savaitę, kai atėjau į biblioteką, tos dvi moterys ten dirbo. Tačiau šį kartą jaunoji moteris laikė savo mažą berniuką ant kelių. Ramiai, užtikrintai ji skaitė jam iš „Labos nakties, Mėnuli“. Jis klausėsi su susidomėjimu. Senutė žiūrėjo su džiaugsmu. Motinos gėda virto pasididžiavimu.

Kiekvieną dieną mums suteikiama galimybė atsinaujinti ir atnaujinti šį pasaulį. Nesvarbu, koks mūsų amžius, mes turime potencialą augti ir mokytis bei keistis. Nesvarbu, koks mūsų amžius, mes turime potencialą duoti, mokyti ir apšviesti.

Niekada nenustokite norėti gimtadienio norų.

Gimtadienio malda dėl augimo galios

Aš esu metais vyresnis šiandien, Dieve, ir mano gimtadienio noras yra toks: Leisk man toliau augti.

Noriu augti, Dieve, ne tik metais, bet ir jėga, išmintimi, meile. Noriu įgyti kantrybės, noriu įgyti užuojautos ir supratimo. Šiais metais, prašau, padėk man suprasti potencialą, kurį Tu įdėjai į mane.

Ačiū Tau, Dieve, už tai, kad man suteikei brangų gyvenimą. Amen.

Stiprybė per tikėjimą: įgyvendinant mūsų svajones, nesvarbu, koks mūsų amžius

Mes turime galią atgaivinti savo troškimus ir juos įgyvendinti. Niekada nėra per vėlu tai padaryti. Goldie Shore mane išmokė šios pamokos.

Prieš penkerius metus po pamaldų Goldie priėjo prie manęs. „Rabbi“, ji sakė, „šiemet man bus aštuoniasdešimt ketveri, ir noriu turėti bat micvą.“ Aš atsakiau: „Žinoma, Goldie. Bet tai nebus lengva. Tu turėsi mokytis su manimi kiekvieną savaitę metus.“ Ji atsakė: „Tai yra tai, ko visada norėjau sau. Be to, ką aš turiu geriau veikti?“

Kitą antradienį Goldie pasirodė mano studijoje su dideliu pirkinių maišu, pilnu popierių, vaisių ir daržovių, nosine, megztiniu, šaliu, Biblija, dviem poromis akinių, kitu megztiniu, jei atvėstų, ir magnetofonu – ne vienu iš tų mažų rankinių modelių, bet dideliu, senu, sunkiu, maždaug didelės batų dėžės dydžio. Aš paklausiau: „Goldie, kaip tu atėjai čia su tokiu sunkiu maišu?“ Ji atsakė: „Su savo kojomis. Aš vaikščiojau.“

Tada ji atsisėdo ir papasakojo man apie savo vaikystę Europoje. Kaip ji norėjo mokytis Toros su savo broliais, bet jai neleido. „Tai ne mergaitėms“, rabinas jai sakė. Taigi, ji stovėdavo prie durų ir klausydavosi, kaip jos broliai mokosi. Dėl to ji išmoko šiek tiek hebrajų kalbos ir maldų. Vienas iš jos brolių tapo Toros mokslininku, bet kai ji bandė jį įtikinti mokyti ją, jis taip pat atsisakė, naudodamas tą patį posakį: „Tai ne mergaitėms.“

Savaitei po savaitės Goldie ištikimai pasirodydavo prie mano durų su savo sunkiu pirkinių maišu. Darbas nebuvo paprastas. Reikėjo išmokti hebrajų skaitymą, taip pat visas palaiminimus ir haftoros melodiją. Nekalbant apie tai, kad Goldie turėjo klausos problemų. Bet ji toliau stengėsi.

Kartą buvo šalta ir lietinga, todėl aš jai paskambinau ir pasakiau: „Galbūt turėtume praleisti šią savaitę.“ Bet kitą akimirką ji jau buvo prie mano durų. Ji sakė: „Aš laukiau aštuoniasdešimt ketverius metus, kad išgirsčiau Torą iš vidaus, ir dabar nepraleisiu nė vienos pamokos.“ Tada Goldie pridūrė: „Noriu, kad žinotum, jog aš imu tavo juostą su savimi į lovą. Tai padeda man užmigti, kai turiu nevirškinimą.“ Aš pasakiau Goldie, kaip gerai ji progresuoja, ir ji atsakė: „Žinau. Aš turiu talentą, ar ne?“

Goldie turėjo daugiau nei talentą, ji turėjo tikrą dovaną. Ji buvo viena iš mano geriausių mokinių. Atrodė, kad ji jau žinojo medžiagą, tarsi ji būtų ją išmokusi anksčiau, ir dabar jai tereikėjo tiesiog atnaujinti savo atmintį.

Kai atėjo bat micvos diena, trys jos vaikai ir keturi anūkai atskrido į šią progą. Goldie švytėjo. Tinkamu laiku ji lėtai pakilo į sakyklą. Apsirengusi tallis, maldos šaliu, ji atidarė gerai nusidėvėjusią knygą, kurią studijavo metus, pažvelgė į susirinkusius su išdaigingu šypsniu, tarsi ketintų pasidalinti paslaptimi, ir pradėjo giedoti.

Jos giedojimas skambėjo kaip muzika iš kito pasaulio. Atrodė, kad visos jos kartos moterys, kurios niekada neturėjo leidimo giedoti mūsų maldų, buvo sujungtos į vieną balsą. Balsas, kuris atrodė sakantis: „Aš esu čia.“

Malda dėl stiprybės įgyvendinti mūsų svajones

Tu palaiminai mane daugeliu dovanų, Dieve, bet žinau, kad mano užduotis yra jas įgyvendinti. Tegul niekada neįvertinu savo potencialo, tegul niekada neprarandu vilties. Tegul randu jėgų siekti geresnio, drąsos būti kitokiu, energijos duoti viską, ką turiu pasiūlyti. Amen.

Malda gali pakeisti mūsų gyvenimus

Kai ryte pabundame, prisimename pasiruošti savo kūnams dienai priešais mus. Mes prausiamės, rengiamės, valgome. Ar kada nors pagalvotumėte išeiti iš namų nevalę dantų? Ir vis dėlto mes retai skiriame laiko pasiruošti savo sieloms dienai priešais mus.

Tai neturi užtrukti labai ilgai. Tiesiog minutę ar dvi kiekvieną rytą. Bet paprasta rytinė malda gali tiesiogine prasme pakeisti tai, kaip mes mąstome, jaučiame, elgiamės ir dirbame. Rytinė malda padeda mums prisiminti, kokie esame palaiminti – net ir tomis dienomis, kai pramiegame žadintuvą, kai kava išsilieja ant mūsų kelių, kai skrudinta duona sudega, kai vaikai verkia, kai niekas neatrodo einantis teisingai. Net trumpa malda gali suteikti mums drąsos susidurti su sunkia diena, ir ji gali suteikti mums įžvalgos atpažinti stebuklingą dieną.

Prieš skubėdami pro duris, skirkite minutę. Giliai įkvėpkite, lėtai iškvėpkite ir pasikalbėkite su Dievu. Papasakokite Dievui apie savo viltis naujai dienai ir savo rūpesčius. Ir nepamirškite pastebėti kažko, už ką galite būti dėkingi šią dieną.

Rytinė malda

Yra tiek daug dalykų, kuriuos laikau savaime suprantamais. Tegul šiandien jų nepaisau.

Šiandien, padėk man, Dieve, prisiminti, kad mano gyvenimas yra dovana, kad mano sveikata yra palaiminimas, kad ši nauja diena yra pilna didžiulio potencialo, kad aš turiu galimybę įnešti kažką visiškai naujo ir unikalaus bei gero į šį pasaulį.

Šiandien, padėk man, Dieve, prisiminti būti maloniam ir kantriam žmonėms, kurie mane myli, ir tiems, kurie dirba su manimi. Mokyk mane matyti visą grožį, kurį taip dažnai ignoruoju, ir klausytis tylos troškimo savo sielos.

Šiandien, padėk man, Dieve, prisiminti Tave.

Tegul tai bus gera diena, Dieve, pilna džiaugsmo ir meilės. Amen.

Malda dėl kūno

Ačiū Tau, Dieve, už kūną, kurį Tu man davei. Dažniausiai aš laikau savo sveikatą savaime suprantama. Pamirštu, koks esu laimingas, kad gyvenu be skausmo ar negalios, koks esu palaimintas, kad galiu matyti ir girdėti, vaikščioti ir valgyti. Pamirštu, kad šis mano kūnas, su visais savo trūkumais, yra Tavo dovana.

Kai esu kritiškas dėl savo išvaizdos, primink man, Dieve, kad esu sukurtas pagal Tavo šventą atvaizdą. Jei pavydžiu kito žmogaus išvaizdos, mokyk mane branginti savo unikalią formą.

Padėk man, Dieve, rūpintis savo kūnu. Mokyk mane susilaikyti nuo bet kokio veiksmo, kuris man pakenks. Jei pasiduosiu savęs destruktyviam įpročiui, suteik man jėgų įveikti savo troškimus.

Vesk mane naudoti savo kūną išmintingai, Dieve.