Autizmo diagnozė šeimai dažnai atneša prieštaringų jausmų. Viena vertus, pagaliau atsiranda aiškesnis paaiškinimas, kodėl vaiko raida vyksta kitaip ar kodėl jam būdingas didesnis poreikis rutinai. Kita vertus, natūralu pradėti nerimauti dėl ateities: kaip seksis mokykloje, ar bus priimtas, ar ras savo kelią pasaulyje, kuris ne visada patogus tiems, kurie mąsto ir jaučia kitaip.
Laikui bėgant daug tėvų ir patys autistiški žmonės atranda, kad „kitoniškumas“ gali būti ne tik iššūkis, bet ir stiprybė. Priimti unikalius bruožus, pamatyti talentus, pastebėti mažus, bet labai reikšmingus žingsnius – tai kelias, kuriame svarbiausia tampa ne palyginimai su kitais, o realus žmogaus augimas ir gerovė.
Dažnai padeda kitų patirtys: jų mintys, pastebėjimai ir žodžiai, kurie primena, kad autizmas nėra vienas „šablonas“, o kiekvienas žmogus spektre – visiškai savitas. Žemiau pateikiamos įkvepiančios, laisvai perfrazuotos mintys apie autizmą, priėmimą, draugystę, šeimą ir asmeninę stiprybę.
Įkvepiančios mintys apie autizmą
-
Būti kitokiam nereiškia būti prastesniam – tai tiesiog kitoks būdas būti savimi.
-
Nėra „tikro“ vaiko, paslėpto kažkur už elgesio ar sunkumų. Vaikas, kurį matote, yra jūsų vaikas: mylėkite jį, džiaukitės jo stiprybėmis ir savitumu, o kartu padėkite ten, kur jam sunkiau.
-
Klaidinga manyti, kad autistiški žmonės nejaučia empatijos. Kartais sunkiau perskaityti emocinius signalus, bet supratus, kas vyksta, atjauta gali būti labai stipri – net stipresnė, nei tikimasi.
-
Daugelis autistiškų žmonių nenori būti nei idealizuojami, nei paverčiami „sensacija“. Dažniausiai norisi paprastų dalykų: nuoširdumo, aiškumo, logikos, supratimo ir žmogiškos šilumos.
-
Auginant vaiką su negalia, „įprasti“ etapai (pirmi žodžiai, savarankiški kasdieniai įgūdžiai) gali ateiti kitaip ir vėliau. Dėl to net maži pasiekimai šeimai tampa milžiniški – jie jaučiami kaip tikri stebuklai.
-
Po diagnozės lengva įstrigti ties tuo, ko nepavyksta. Tačiau daug naudingiau sąmoningai perkelti dėmesį į tai, kas pavyksta, ką galima išmokti ir kaip pritaikyti stiprybes.
-
Autizmas gali apsunkinti kasdienybę, bet kartu jis gali suteikti ir grožio: intensyviau patiriamą pasaulį, ryškesnes detales, gilesnį susidomėjimą dalykais, kurie kitiems atrodo įprasti.
-
Susitikę vieną žmogų autizmo spektre, jūs susitikote tik vieną žmogų. Spektras platus, todėl bendrų „taisyklių“ visiems nėra.
-
Bandymas bet kokia kaina „įtilpti“ gali varginti. Kur kas sveikiau ieškoti žmonių, kurie priima tokį, koks esi – nes tik priėmimas ir sudaro tikros draugystės pagrindą.
-
Autizmas neturi naudojimo instrukcijos. Tačiau dažnai šalia yra šeima ar artimieji, kurie nepasiduoda ir ieško sprendimų, net kai būna sunku.
-
Kas kitiems atrodo smulkmena (apsiauti batus, išmokti paprastą dainą, atlikti mažą motorinį veiksmą), autistiškam vaikui gali būti didžiulė pergalė – svarbus žingsnis link savarankiškumo.
-
Didžiausia problema dažnai nėra „kitokia forma“, o bandymas ją per jėgą įsprausti į netinkamą rėmą. Spaudžiant galima sulaužyti tai, kas iš tiesų vertinga.
-
Kartais žmonės pasako ar parašo keistai – ne iš blogos valios, o todėl, kad jų mąstymas veikia kitaip. Vertindami žmogų, verta palikti vietos skirtumams.
-
Raidos ir socialiniai etapai gali ateiti ne ta pačia tvarka ar ne tuo pačiu tempu kaip bendraamžiams. Vis dėlto pergalės vis tiek yra pergalės – jos tiesiog įvyksta žmogui tinkamu laiku.
-
Laisvės ir autentiškumo poreikis dažnai telpa į paprastą norą: kad kiti pamatytų tikrą žmogų ir priimtų jį be kaukių.
-
Jei pasaulyje neliktų žmonių su autistiškais bruožais, galbūt būtų daugiau socializavimosi, bet mažiau kryptingo gilinimosi, atradimų ir atkaklaus darbo – kai kurios pažangos formos gimsta iš kitokio mąstymo.
-
Patyčios gali palikti randų, bet jos taip pat gali atskleisti vidinę ištvermę. Viena svarbiausių žinučių autistiškiems vaikams – kad jie turi jėgos išbūti sunkumus ir augti per juos.
-
Vaiką augina bendruomenė, bet vaikas, kuris mąsto kitaip, dažnai priverčia pačią bendruomenę tapti sąmoningesne, tolerantiškesne ir žmogiškesne.
-
Kiekvienam žmogui svarbu stengtis gyventi kuo geriau. Spektre esantiems žmonėms jų būdas būti pasaulyje yra „normalus“ jiems patiems, todėl svarbiausia – išmokti priimti save, o etiketės neturėtų tapti gyvenimo turiniu.
-
Kuo mažiau įsikimbame į „užklijuotus“ apibrėžimus ir kuo labiau leidžiame sau bei kitiems augti, tuo daugiau atsiveria gyvenimo: atsiranda tikėjimas savo potencialu ir supratimas, kad stiprybės turi visi.
