Susitaikymas su artimojo neišvengiama liga
Šiandien vis dažniau netenkame artimųjų dėl užsitęsusios neišvengiamos ligos, o ne dėl staigios mirties. Šeima ir artimi draugai, kartu su sergančiuoju, turi daugiau laiko susidurti su artėjančios mirties perspektyva ir atsisveikinti.
Šis procesas keičia gedėjimo eigą, kuri dabar turi unikalius etapus, kuriuos dažniau patiria šeimos, o ne tik pavieniai asmenys.
Ilgas atsisveikinimas
Šiandien artimojo gyvenimas su neišvengiama diagnoze ilgą laiką tampa įprastesnis nei staigi ir netikėta mirtis. Pavyzdžiui, du trečdaliai žmonių, kuriems diagnozuotas vėžys, šiuo metu turi penkerių metų išgyvenamumo rodiklį.
Dėl to mirtis tampa mažiau staigiu ir netikėtu įvykiu. Vietoj to, ji tampa procesu, kuris prasideda nuo gyvybei pavojingos diagnozės, tęsiasi per gydymo laikotarpį (-ius) ir galiausiai baigiasi mirtimi. Šis procesas reiškia, kad tiek sergantis asmuo, tiek šeima vis dažniau susiduria su poreikiu ilgą laiką „gyventi su mirtimi”.
Kai mirties ir mirimo pobūdis taip dramatiškai pasikeitė, keičiasi ir mūsų gedėjimo būdas. Naujas gedulas skiriasi nuo tradicinio gedulo, nes jame dalyvauja ir sergantis asmuo.
Be to, šis užsitęsęs procesas ne tik palieka pavienius asmenis gedėti, bet paprastai įtraukia visą mirštančiojo šeimą mėnesiams ar net metams. Šis procesas gali pakeisti gyvenimo būdą ir priversti šeimas spręsti klausimus, kurie anksčiau buvo sprendžiami tik po artimojo mirties. Jis gali lengvai iškelti praeities problemas, kurios niekada nebuvo visiškai išspręstos.
Gedulas yra šeimos reikalas
Šiandien gedulas yra šeimos reikalas tiek pat, kiek ir individualus. Reikalingas naujas modelis, kuris būtų aktualus šeimoms ir jų patirčiai. Tai mes ir pristatome. Šis modelis yra skirtas kaip kelrodis jums ir jūsų šeimai, kai naršote per dabartinę mirties ir mirimo realybę. Kai vartojame žodį „šeima”, įtraukiame ne tik kraujo giminaičius, bet ir visus, kurie turi reikšmingą ryšį su diagnozuotu asmeniu.
Šeimoms tenka susidurti su sudėtingais iššūkiais, kai artimajam nustatoma neišvengiama diagnozė. Tai apima naujų struktūrų ir dinamikos kūrimą, kai mylimas asmuo pamažu tolsta. Tai reiškia mokymąsi, kaip susidoroti su nesėkmėmis ir pablogėjimu bei laikinais pagerėjimais. Tai reiškia susidorojimą su užsitęsusiu gedulu, kuris gali išsekinti asmenis ir kartais sukelti ambivalenciją arba nemalonų jausmą, kai norisi, kad procesas baigtųsi. Tai reiškia pokalbius su mirštančiu artimuoju apie mirtingumą ir kitus klausimus, kurie nekyla, kai mirtis ištinka staiga ir netikėtai. Tai reiškia, kad reikia rasti vietos užsitęsusiam gedului gyvenimo būduose, kurie paprastai yra užimtesni nei ankstesnių kartų.
Galbūt svarbiausia, naujas gedulas reiškia susidūrimą su šeimos klausimais, kurie galbūt buvo užslėpti, bet neišspręsti daugelį metų. Šie klausimai paprastai iškyla, kai šeimos pereina pradinę reakciją į neišvengiamą diagnozę ir yra priverstos bendrauti ir dirbti kartu per užsitęsusio gedulo procesą. Galiausiai tai reiškia judėjimą į priekį kartu kaip stipresnei šeimai po artimojo mirties.
Be supratimo ir be vadovavimo kiekvienoje iš šių sričių, šeimos nariai, priversti aplinkybių susidoroti su užsitęsusiu gedulu, yra pažeidžiami rimtų psichologinių pasekmių, įskaitant depresiją, kaltę ir sekinantį nerimą. Šios aplinkybės gali netgi sukelti fizines ligas.
Visos šeimos yra pažeidžiamos nutrūkimams dėl neišspręstų klausimų atsinaujinimo, kilusio dėl užsitęsusios neišvengiamos artimojo ligos. Net mylinčios poros gali atsidurti santykių pavojuje dėl nepageidaujamų gyvenimo būdo pokyčių. Šeimoms dabar ir ateityje reikės vadovavimo, kaip numatyti ir spręsti tokius klausimus.
Penki šeimos gedulo etapai
Siūlome penkių etapų šeimos gedulo modelį. Tačiau norime įspėti skaitytojus, kad nesitikėtų griežtų ribų, skiriančių šiuos etapus.
Nors beveik kiekviena šeima patirs kiekvieną etapą, neturėtumėte tikėtis, kad vienas etapas tiesiog baigsis ir prasidės kitas. Priešingai, tikėkitės, kad susidursite su klausimais, susijusiais su daugiau nei vienu etapu bet kuriuo metu.
Be to, etapai skiriasi trukme ir intensyvumu, priklausomai, pavyzdžiui, nuo neišvengiamos ligos trukmės ir ar yra reikšmingų remisijos laikotarpių.
1 etapas: Krizė
Neišvengiamos ligos ar potencialiai neišvengiamos ligos diagnozė sukelia krizę šeimai. Ji sutrikdo šeimos pusiausvyrą, kaip akmuo, mestas į ramų tvenkinį, sutrikdo jo pusiausvyrą.
Veiksniai, kurie gali paveikti, kaip reaguosite šiame etape, apima:
- Jūsų santykių su sergančiu šeimos nariu istorija ir dabartinė būklė.
- Ar mylimasis yra sutuoktinis, tėvas ar vaikas.
- Jūsų ir paciento ankstesni (ir dabartiniai) vaidmenys šeimoje.
Nerimas yra dažniausia pirminė reakcija į naujieną, kad šeimos narys yra neišvengiamai sergantis. Tačiau, jei jūsų santykiai su sergančiu šeimos nariu buvo įtempti arba nutolę, galite jaustis kaltas, piktas ar įsiutęs. Jei neišvengiamai sergantis asmuo yra vaikas ar jaunuolis, pyktis dėl ankstyvos mirties neteisybės gali būti vyraujanti emocija, kurią dalijasi šeimos nariai šiame pradiniame etape.
Pirmajame naujojo gedulo etape visi suaugę šeimos nariai gauna naudos iš vadovavimo klausimais, pvz., ko tikėtis savo emocinių reakcijų atžvilgiu, iš ko ieškoti paramos, su kuo dalytis prisiminimais ir emocijomis, ir ko tikėtis, kai susitinka su mirštančiu artimuoju ir kitais šeimos nariais.
2 etapas: Vienybė
Artėjančios mirties realybė verčia šeimos narius net ilgalaikius skundus ar nuoskaudas atidėti į šalį, kai jie susivienija į antrąjį gedėjimo etapą. Tai gali būti nesunkiai įgyvendinama šeimos nariams, kurie neturi konfliktinių jausmų ar neišspręstų klausimų su mylimuoju, pavyzdžiui, mėgstamiems vaikams.
Kita vertus, jei jaučiatės, kad visada buvote mažiau mėgstamas vaikas (arba šeimos atpirkimo ožys), neturėtumėte nustebti, jei patirsite sudėtingą emocijų derinį, net kai stengiatės būti geras komandos narys.
Antrajame etape mirštančiojo poreikiai tampa svarbiausi. Pagrindinė problema visiems šeimos nariams antrajame etape yra tai, kaip jie apibrėš savo vaidmenis vienas kito ir neišvengiamai sergančio nario atžvilgiu. Jei jie nesusimąstys apie tai – situacija, kuri yra gana dažna – jie gali greitai atsidurti grįžę į vaidmenis, kuriuos atliko vaikystėje ir paauglystėje, tačiau kurių dabar sąmoningai nesirinktų.
Antrajame gedulo proceso etape šeima turi daug darbo, įskaitant:
- Medicinos komandos pasirinkimą ir darbą su ja.
- Socialinių paslaugų labirinto navigavimą.
- Teisių siekimą ir kvalifikavimąsi joms.
- Kritinio teisinio darbo (testamentų, gyvų testamentų ir pan.) užbaigimą.
Kaip šeima organizuoja save šių užduočių vykdymui, gali turėti galingų psichologinių ir emocinių pasekmių kiekvienam nariui, priklausomai nuo to, kaip patogiai kiekvienas jaučiasi atlikdamas savo vaidmenį.
3 etapas: Sumaištis
Šeima galiausiai įžengs į trečiąjį gedėjimo etapą, jei mirimo procesas tęsis ilgą laiką, kaip tai dažniausiai vyksta šiandien.
Šiuo metu vienybė, būdinga antrajam etapui, pradeda silpti, nes visų dalyvaujančiųjų gyvenimo būdai, nesvarbu, ar jie tai pripažįsta, ar ne, palaipsniui patiria reikšmingus pokyčius. Nors mintys ir jausmai apie šiuos pokyčius galbūt buvo atidėti į šalį, jų nebegalima slopinti ir jie pradeda išsiveržti. Vienas iš tokių jausmų yra ambivalencija, tai yra mišrūs jausmai, kuriuos daugelis žmonių patiria, kai mirimo procesas virsta užsitęsusiu, kurio metu mylimojo gyvenimo kokybė pamažu blogėja.
Emocijos, tokios kaip kaltė, pyktis ir pasipiktinimas, greičiausiai iškils trečiajame etape. Šiame etape svarbiausias klausimas tampa gebėjimas sąžiningai bendrauti su kitais šeimos nariais ir patikimais mylimaisiais. Mintys ir jausmai apie tokius sumaištis slopinimas gali lemti įtemptus santykius ir galiausiai gali sukelti visos šeimos subyrėjimą.
4 etapas: Sprendimas
Šeimai pereinant į ketvirtąjį gedėjimo etapą, neišvengiamai sergančiojo sveikata paprastai pasižymi laipsnišku blogėjimu, galbūt stabilizavimosi ar laikino pagerėjimo laikotarpiais, ir užsitęsusio gedulo proceso poveikio nebegalima ignoruoti.
Įžengus į ketvirtąjį etapą, šeimos nariai dažnai prisimena daugiau prisiminimų – tiek gerų, tiek blogų – apie praeities patirtis, kurios paprastai atspindi santykius su pacientu, šie svarbūs prisiminimai yra skirtingi, dažniausiai pasakojantys, kaip šeimos nariai matė savo vietą ir vaidmenį šeimoje. Dažnai jie nurodo neišspręstus klausimus. Kai kurie iš šių prisiminimų gali sukelti džiaugsmo ar nostalgijos jausmus; kiti, tačiau, gali sukelti pyktį, pavydą ar pavydo jausmus. Kiti vis dar sukelia pasididžiavimo ar, priešingai, gėdos ir nepatogumo jausmus.
Ketvirtasis etapas yra precedento neturinti galimybė, jei šeimos tik nusprendžia ją pasinaudoti. Tai galimybė išspręsti ilgalaikius klausimus, išgydyti žaizdas ir perdefinuoti savo vaidmenį šeimoje – iš tiesų, pakeisti šeimos nario tapatybę. Kaip sakoma, kiekviena šeima turi savo dalį skeletų spintoje. Būtent ketvirtajame gedulo proceso etape skeletai gali būti ištraukti iš spintos, parodyti dienos šviesai ir amžinai išmesti į užmarštį.
Ypač ketvirtasis etapas yra laikas, kai gali būti sprendžiami ir išspręsti šie klausimai:
- Seni varžybos ir pavydai.
- Ilgalaikiai pasipiktinimai.
Šie du klausimai trukdo šeimoms susijungti taip stipriai, kaip galėtų, ir mylėti vienas kitą besąlygiškai.
Tačiau kai kurie šeimos nariai gali reaguoti į šią galimybę su nerimu, o ne su entuziazmu. Užuot pasinaudoję galimybe, jie gali bandyti vengti šių klausimų. Tačiau susidūrimas su jais suteikia geriausią galimybę šeimai kaip visumai judėti kartu į laimingesnę ateitį. Tokiu būdu šeimos gedulo procesas gali nustatyti augimo ir atsinaujinimo etapą visiems dalyvaujantiems.
5 etapas: Atsinaujinimas
Paskutinis gedulo etapas iš tikrųjų prasideda su laidotuvėmis ir dabar prarasto šeimos nario gyvenimo švente. Tai yra mišrių emocijų laikas, be abejo, įskaitant tiek liūdesį, tiek palengvėjimą.
Jei šeima sėkmingai įveikė keturis ankstesnius etapus, tačiau šis paskutinis etapas taip pat atveria dar vienas duris: į kolektyvinį ir asmeninį atsinaujinimą. Tai gali būti gyvenimo šventė tiek pat, kiek ir praradimo pažymėjimas. Tai gali būti kūrybiškumo ir planavimo laikas, kai šeima nusprendžia, pavyzdžiui, kaip ji minės sukaktis ir gimtadienius.
Kad ir kiek penktasis etapas būtų prisiminimų laikas, tai taip pat yra laikas žvelgti į priekį, į atnaujintus santykius ir naujas šeimos tradicijas.
Gydytojas ir medicinos švietėjas, ekspertas ligų nustatymo ir simptomų analizės srityse. Turėdamas daugiau nei dešimties metų patirtį klinikinėje praktikoje, jis yra pasiryžęs padėti žmonėms anksti atpažinti sveikatos problemas ir skatinti laiku kreiptis į medikus.
Dr. Grinčius yra baigęs medicinos studijas Vilniaus universitete ir specializavosi vidaus ligų diagnostikoje Europos sveikatos mokslų universitete. Dirbdamas šeimos gydytoju, jis atkreipė dėmesį į tai, kad pacientai neretai ignoruoja ar klaidingai aiškina savo simptomus. Tai paskatino jį rašyti mokomuosius straipsnius, siekiant padėti žmonėms geriau suprasti savo kūno signalus.
Jo straipsniuose pateikiama išsamūs, tačiau suprantami duomenys apie įvairias ligas – nuo paplitusių simptomų, pavyzdžiui, nuovargio ar galvos skausmo, iki retesnių ir sudėtingesnių, tokie kaip autoimuninės ar neurologinės problemos. Lukas taip pat dalijasi patarimais, kada reikėtų eiti pas gydytoją ir kokie pirmieji žingsniai turėtų būti imtasi.
Kai Lukas nerašo straipsnių ar neanalizuoja naujausių mokslo darbų, jis mėgsta leisti laiką gamtoje, užsiima sportu ir dalyvauja sveikatos švietimo projektuose. Jo tikslas – didinti žmonių sąmoningumą sveikatos klausimais ir skatinti juos rūpintis savo gerove, pradedant nuo simptomų pažinimo.
