Kartais atrodo, kad kvailystė neturi ribų: nuo keistų nusikaltimų iki absurdiškų darbo vietos sprendimų ar taisyklių, kurios skamba taip, lyg būtų sukurtos juokais. Žemiau – keli tikri (ir sunkiai tikėtini) atvejai, parodantys, kaip žmonės patys sau susikuria problemas.
Nepavykę nusikaltimai ir keisčiausi pasiteisinimai
Viešojo transporto vairuotojas teigė patyręs netikėtą išpuolį: į autobusą įlipusi moteris jį puolė… pusiau suvalgytu bananu. Vairuotojas aiškino, kad buvo aplipęs banano gabalėliais – ant kaklaraiščio, marškinių ir net akies srityje. Moteris tvirtino, jog vairuotojas vos nekliudė jos automobilio, o ji įlipo tik „ramiai pasikalbėti“, tačiau bananas esą netyčia nuslydo ir „pataikė“ ten, kur pataikė. Teismas tokia istorija ne itin patikėjo, bet vis tiek skyrė palyginti nedidelę piniginę baudą, argumentuodamas, kad banano padaryta žala atrodė neproporcinga.
Daugelis supranta, kad užtaisytas ginklas viešoje vietoje – bloga idėja, ypač netoli svarbių valstybinių pastatų. Vis dėlto vienas vyras nusprendė gatvėje prisisegti didelio kalibro pistoletą, o jo kuprinėje pareigūnai rado daugybę šovinių. Sulaikytas jis stebėjosi, nes, jo žodžiais, ketino „iššauti tik kelis kartus“.
Teisme dėl apiplėšimo kaltinimų vienas kaltinamasis nusprendė gintis pats. Tačiau jo strategija greitai atsisuko prieš jį: jis paprašė liudytojo apibūdinti plėšiko balsą, o šis atsakė, kad balsas skambėjo „kaip jūsų“. Po tokio epizodo nuosprendis tapo daugiau nei nuspėjamas.
Kita istorija – apie dokumentų klastojimą, kai moteris, teisiama dėl suklastotų receptų, bandė atidėti posėdį pateikdama gydytojo pažymą. Problema ta, kad pažyma pasirodė esanti taip pat suklastota, todėl prašymas buvo atmestas.
Dar vienas įsimintinas atvejis – kai asmuo, neigęs ginkluoto apiplėšimo kaltinimus, po teismo gavo itin griežtą bausmę. Tačiau vėliau paaiškėjo detalė, kuri teoriškai turėjo viską apversti: nusikaltimo metu jis jau buvo suimtas ir buvo įkalinimo įstaigoje. Ironiška, bet pats nuteistasis, pasirodo, šito net neprisiminė.
Vienas vairuotojas sustojo prie raudono šviesoforo, o greta buvo patrulių automobilis. Jis kreipėsi į pareigūnus su klausimu, ar policija jo „neieško“. Priėję pareigūnai pajuto iš automobilio sklindantį marihuanos kvapą, pastebėjo ginklo rankeną prie vairuotojo sėdynės, o apžiūra atskleidė daugiau: neteisėtą užtaisytą šautuvą, neregistruotus ginklus ir šaudmenis. Taigi atsakymas į jo klausimą galiausiai buvo labai aiškus.
Kalifornijoje policijai palyginti lengvai pavyko susieti vieną vyrą su senesniu nužudymu – ne todėl, kad jis paliko tradicinius įkalčius, o todėl, kad pats ant krūtinės turėjo didelę tatuiruotę, vaizduojančią nusikaltimo sceną. Tatuiruotėje buvo tiek detalių, kad pareigūnai, pamatę ją dėl visai kito nedidelio pažeidimo, susidomėjo ir pradėjo gilintis.
Keisčiausi viršininkų sprendimai ir darbo vietos absurdai
Didelėse organizacijose darbuotojams kartais kyla klausimas, ar kas nors išvis mato jų pastangas. Vienas žmogus su kolega nusprendė atlikti „eksperimentą“: vienas kurį laiką beveik nedirbo, o kitas – priešingai, ėmė dirbti maksimaliai. Vertinimo pokalbio rezultatai buvo paradoksalūs: tas, kuris beveik nieko neveikė, gavo pagyrų ir netgi geresnes sąlygas, o tas, kuris stengėsi labiausiai, sulaukė kritikos ir rekomendacijos pasimokyti iš kolegos „darbo įpročių“.
Kitur vadovai patyrė reputacinę nesėkmę dėl elementarių klaidų. Vienoje šalyje monetų kalykloje išleistoje monetoje buvo įrašyta klaidinga valstybės pavadinimo rašyba, o klaida ilgą laiką liko nepastebėta. Kito miesto infrastruktūros projekte naujas pakeliamas tiltas pareikalavo rekonstrukcijos, nes bent viena konstrukcijos dalis buvo sumontuota neteisinga kryptimi.
Greitojo maisto darbuotojas pasakojo ir apie pokalbį, kurio logika sunkiai suvokiama: vadovas paprašė pasilikti dar kelioms valandoms, nes kolegė neatvyko – gėrė vyną. Darbuotojui priminus, jog tai jos vestuvių diena, vadovas patvirtino, kad taip ir yra. Tada paaiškėjo dar absurdiškesnė dalis: vestuvių dieną ji vis tiek buvo įtraukta į darbo grafiką, o vadovas tame nematė problemos.
Pasitaiko ir tokių vadovų pageidavimų, kurie labiau primena asmeninius užgaidų sąrašus nei profesines užduotis. Vienam darbuotojui iš vadovų buvo prašyta, pavyzdžiui, būti pasiruošus bet kurią akimirką ištrinti visus el. laiškus ir failus, sugalvoti mokyklinį projektą vadovo vaikui ar net atlikti visiškai su darbu nesusijusias paslaugas.
Darbo vietos „humoras“ kartais baigiasi atleidimu: vienas žmogus neteko darbo vien todėl, kad pasišaipė iš vadovo raktų pakabuko. Kitu atveju vadovas darbuotojui aiškino, kad pastaba apie „kvepėjimą lašinių riebalais“ esą buvo komplimentas.
Absurdiški politiniai pareiškimai ir keistos taisyklės
Kai kurie vieši pasisakymai skamba taip, tarsi kalbėtojas pats iki galo nesuprastų konteksto. Pavyzdžiui, vienu atveju buvo pasiūlyta, kad jei didelė aviacijos gamybos įmonė iškeltų dalį gamybos, darbuotojai galėtų „perimti“ gamyklą ir perdaryti ją taip, kad vietoje „karo technikos“ gamintų autobusus. Komiška detalė – ta gamykla daugiausia gamino civilinės paskirties keleivinius lėktuvus.
Kitoje situacijoje politikas vieną mokestinį sprendimą pavadino „rasistiniu“, aiškindamas, kad jis esą diskriminuoja šviesiaodžius, nes susijęs su soliariumais. Tokie pareiškimai dažnai tampa viešų diskusijų objektu ne dėl argumentų stiprumo, o dėl akivaizdaus nelogiškumo.
Reglamentų pasaulis irgi kartais primena satyrą. Vienas iliuzionistas po pasirodymo bibliotekoje sulaukė pareigūno reikalavimo pateikti… licenciją triušiui. Reikalavimas buvo grindžiamas taisykle, skirta apsaugoti „dirbančius“ gyvūnus. Jam neužteko turėti leidimą – papildomai teko parengti išsamų nelaimių planą (gaisrams, potvyniams, net oro kondicionavimo gedimams) ir kiekvienai kelionei su gyvūnu pateikti maršrutą. Visame tame buvo paradoksas: gyvūnai, auginami maistui, tokių reikalavimų galėjo išvengti.
Švietimo srityje irgi pasitaiko sprendimų, kurie atrodo kaip nevykęs pokštas. Viename mokyklų rajone, bandant kovoti su „netinkamais žodžiais“, buvo nuspręsta uždrausti… žodyną. Vėliau sprendimas buvo atšauktas, tačiau pati idėja tapo absurdiškos biurokratijos simboliu.
Galiausiai – istorija apie taisyklių taikymą be sveiko proto. Vienoje valstijoje pareigūnai išsiuntė pranešimą, reikalaujantį sustabdyti dviejų užtvankų statybas privačiame sklype, nes tam neva nebuvo leidimo. Tik vėliau paaiškėjo, kad „statybininkai“ buvo ne žmonės, o bebrų šeimyna. Kai situacija buvo patikrinta vietoje, pretenzijos buvo atsiimtos, pripažinus, kad apžiūra prieš siunčiant griežtą įspėjimą būtų buvusi protingesnė.
