Ar kada susimąstėte, kodėl visiškai apsisotinę po pagrindinio patiekalo staiga vėl pajuntate apetitą išvydę desertą? Dažnai manome, kad priežastis – silpna valia. Tačiau mokslininkai turi kitą paaiškinimą: visa tai lemia mūsų smegenys.
Kaip buvo tiriama “deserto vieta”
Naujų tyrimų metu mokslininkai stengėsi suprasti, kodėl daugelis žmonių visuomet randa vietos saldumynams net ir būdami sotūs. Norėdami išsiaiškinti mechanizmus, jie pirmiausia eksperimentavo su pelėmis. Pelės buvo šeriamos iki soties, po to vienos gaudavo neypatingo skonio lesalo, o kitos – saldžių užkandžių. Pastarosios suvalgė net šešis kartus daugiau kalorijų, nei tos, kurios gavo tą patį maistą dar kartą.
Mokslininkai panašų eksperimentą atliko ir su žmonėmis. Dalyviams per vamzdelį buvo duodamas saldus gėrimas, o jų smegenų aktyvumas stebėtas pasitelkiant fMRI technologiją. Paaiškėjo, kad žmogaus smegenys į cukrų reaguoja labai panašiai, kaip pelių.
Kodėl desertui visada yra vietos?
Pagrindinė šio reiškinio priežastis – mūsų smegenyse esantys specialūs neuronai, vadinami POMC neuronais, veikiantys alkio ir sotumo reguliacijos srityje. Įprastai šie neuronai praneša kūnui, kad jau gana, ir skatina nustoti valgyti. Tačiau pasisotinimo metu jie pakeičia veikimo režimą ir paskatina norą saldėsių.
Jus gali sudominti
Šis procesas veikia taip: kai jaučiatės sotūs, POMC neuronai suaktyvina “malonumo” (opioidų) signalus smegenyse. Būtent tai sustiprina troškimą saldaus maisto ir paverčia desertą ypač patraukliu, nors ką tik buvote sotūs. Paprasčiau tariant, noras pasimėgauti desertu nėra tik įprotis ar pasiteisinimas – tai biologiniai procesai, kuriuos valdo smegenys.
Be to, saldus maistas ne tik padidina apetitą, bet ir atpalaiduoja skrandį, leidžiant jam išsiplėsti. Taigi ne tik norite saldaus – jūsų kūnas gali jo ir daugiau priimti net po sočių pietų. Šią savybę stiprina tiek fiziologiniai, tiek psichologiniai veiksniai: dalis mūsų tiesiog pripratę užbaigti valgį desertu, tačiau už viso to slypi realūs fiziologiniai pokyčiai smegenyse.
Saldumynų žavesys patvirtintas tyrimais
Šio mechanizmo egzistavimą rodo ir kiti moksliniai tyrimai. Pavyzdžiui, anksčiau buvo nustatyta, jog cukrus veikia kitaip nei dauguma kitų maistinių medžiagų. Jis apeina sotumo signalus ir skatina smegenis norėti daugiau, stimuliuodamas dopamino – malonumo hormono – sistemą.
Panašu, kad saldumynų noras išsiskiria iš kitų maisto troškimų. Kituose eksperimentuose pastebėta, kad net labai pilni žmonės dažnai atsisako papildomų pagrindinio patiekalo porcijų, bet be vargo griebiasi deserto.
Dar daugiau, daugelis skanaus, bet kaloringo maisto – pavyzdžiui, riebaus, saldaus ar sūraus – sugeba “apeiti” sotumo jausmus, todėl net pavalgę žmonės gali valgyti toliau.
Kaip sumažinti desertų potraukį?
Jei noras paskanauti deserto aplanko kad ir ką tik pavalgius, nesate bejėgiai. Štai keli būdai, kaip galima mažinti desertų trauką:
- Pavalgę iškart išeikite iš virtuvės ar restorano – pasikeitus aplinkai mažėja pagunda.
- Rinkitės mažesnes porcijas ar dalinkitės desertu su kitu žmogumi, kad sumažintumėte suvartojamą kiekį.
- Sąmoningai stebėkite, ar noras valgyti yra tikras alkis, ar tik įprotis po valgio.
- Kartais padeda ir alternatyvi veikla – užsiimkite mėgstama veikla ar išeikite pasivaikščioti, kad nukreiptumėte mintis nuo saldumynų.
Nors mūsų smegenys iš tiesų stipriai prisideda prie noro desertui, žinodami apie šiuos biologinius mechanizmus galime lengviau atpažinti ir kontroliuoti trauką saldiems skanėstams.
