Esate laukiami! Ačiū, kad užsukote – tiesiog prisėskite ir jauskitės kaip namuose. Gal norėtumėte gauti skaniausią mūsų vištieną arba iki aušros pabendrauti ir paragauti visko, ką tik turime? Net vištai būtų liūdna, jei negautumėte paragauti – ji labai didžiuotųsi.
Ką dar galėčiau padaryti, kad jaustumėtės jaukiai?
Pietietiškas svetingumas: mitai ir realybė
Daugelis yra girdėję apie garsųjį pietų svetingumą – norą priimti svečius ir nustebinti vaišėmis. Tiesa, pati tradicija gimė iš to, kad žmonės dažnai laiką leisdavo lauke, verandoje, ypač prieš įsiviešpataujant oro kondicionieriams. Sunku apsimesti, kad tavęs nėra namuose, jei būni visų akivaizdoje prie namų durų. Na, apsimesti, kad negyvas – kiek per daug.
Net dabar, kai kiekvienam trūksta laiko, pietiečių kalboje išliko kvietimas ir mandagumas. Pardavėja pietuose gali jus pasveikinti su komplimentu, pavyzdžiui, pasakyti, kad pirkdami kombinezonus, jūsų vaikas atrodys mielas kaip vabalėlio užpakaliukas. Kalbos žaismas pietiečiams kartais – tarsi energijos šaltinis, taip, kaip augalams reikalinga saulė.
Jus gali sudominti
Susidūrimai su šiaurietišku požiūriu į svečius
Visgi kiekviena vietovė turi savo tradicijas. Per daugelį metų gyvenimo šiaurėje teko susidurti su įvairiomis situacijomis, kurios labai skyrėsi nuo pietietiškų. Kartą, vieną sekmadienio rytą, užsukau į valgyklą išgerti kavos ir užkąsti. Užsisakius, padavėja tyliai ir susimąsčiusi įdėjo maisto ir pateikė čekį. Kasininkė tik pažiūrėjo į jį, pakėlė akis į viršų ir mažumėlę niūriai išrėžė: „Vėl jūsų daug prisirinkę savaitgalį?“ Po tiek metų sunku perprasti, kas čia buvo netaip. Tačiau manau, jog toks priėmimas nėra išskirtinai būdingas šiaurietiškam svetingumui.
Kartą, kai ilgai eidavau valgyti į vieną užkandinę, galiausiai paprašiau „to paties kaip visada“. Už prekystalio dirbusi moteris nustebo – pasirodo, „įprastas“ užsakymas nėra toks, kaip „tas pats“. Supratau, kad, rodos, tavo patogumas ar pažintys viešojoje vietoje šiaurėje dar negarantuoja nuoširdaus sutikimo – dažnai viskas labai neutralu arba kupina lengvo ironijos.
Skirtingas šilumos supratimas
Šiaurietiškas svetingumas, ko gero, pasireiškia santūriai. Atėjus pas tą patį valytoją jau trisdešimtą kartą, pagaliau sulauki pripažinimo: „Jūs vėl čia?“ Jei priimsite šį toną kaip savitą sutikimo formą, tuomet jau tapsite savas. Tai leidžia iš pat pradžių supažindinti visus su nenumaldoma kasdienybe – juk net ir draugiškiausiems žmonėms pasitaiko pabosti vieniems kitiems. Priimančiųjų ir svečių santykiai visada kupini įvairių niuansų.
Pietuose kartais atrodo, jog svetingumas netgi įpareigoja – durys svečiams atviros, kvietimai griežtai tariami, o viešnagės netrunka dieną ar dvi. Dažnai šeimininkai svečius sodina prie gausiausių stalų, siūlo paragauti visų patiekalų, o išvykstant dar prideda lauktuvėms pyragų ar naminių gardėsių. O kai jūs pagaliau išeinate, palydimi ilgais atsisveikinimais ir pažadais sugrįžti, pietiečiai dažnai atsipalaiduoja ir apstulbę pasako: „Jie tikrai buvo atvažiavę! Kaip sunkiai išvyko! Ir kiek visko suvalgė!“
Svetingumas – universalus, bet nevienodas
Kur gyvename, taip ir priimame svečius – kartais su šypsena, kartais su ironija ar su nuolatiniu skubėjimu. Pietuose dažniau išgirsite išradingų posakių ar jausmingų kvietimų. Šiaurėje priėmimas gali būti santūrus, tačiau jei tampate pažįstamas, tampate ir priimtinas, net jei tai ir pasakoma su švelniu piktumu ar ironija.
Tad svetingumas – universalus, nors ir skirtingai suprantamas. Nepaisant regiono, visur slypi nuoširdus noras priimti, bendrauti ir drauge pasidalinti akimirka. O ar svečias išvyks pilnu pilvu ar tik su santūriu linktelėjimu – tai jau kiekvieno krašto savitumas.
