Jei kada nors teko skaityti senovinius dokumentus, tikrai pastebėjote keistą raidžių išdėstymą – žodis, kuriame turėtų būti raidė „s“, atrodo, parašytas su „f“. Atsipalaiduokite, jokios klaidos čia nėra – toks rašybos būdas buvo visiškai įprastas. Bet kodėl taip buvo rašoma seniuose dokumentuose?
Šis išskirtinis bruožas dažniausiai matomas tokiose svarbiose istorinėse raštuose kaip 18 a. dokumentai. Savotiška ortografija iškelia klausimą: ką iš tikrųjų reiškia ta „f“ vietoj įprastos „s“? Pasirodo, viskas slypi ne raštingumo spragose, o tuometinėse rašybos taisyklėse.
Kas yra ilgasis s?
Raidė, primenanti siaurą „f“, nėra tikra „f“. Tai vadinamasis ilgasis s, ženklas, žymimas taip: ſ. Skirtingai nuo „f“, šis simbolis turi tik vieną brūkšnelį arba jo išvis neturi, o ne perbraukia raidę pilnai. Daugelis iš pradžių gali pagalvoti, kad tai rašybos klaida, tačiau tai – visiškai sąmoningas pasirinkimas. Senose rankraščiuose dažnai šis ženklas buvo naudojamas žodžio pradžioje arba viduryje.
Nors pavadinimas „ilgas s“ gali asocijuotis su garsų trukme, šiame kontekste taip vadinama dėl vizualios, tipografinės formos, o ne dėl tarimo. Ilgasis s buvo tariamas visiškai taip pat, kaip ir trumpasis s, kurį mes naudojame dabar.
Ilgojo s ištakos ir populiarumas
Ilgojo s istorija siekia dar senovės Romą. Antikos laikais, rašant greituoju rankraščiu, naudotas simbolis, iš kurio vėliau kilo ilgasis s. Kai Europoje viduramžiais buvo įtvirtinta standartizuota rašysena, šis rašybos skirtumas buvo perkeltas ir į knygas bei dokumentus.
Bėgant amžiams, ilgojo ir trumpojo s vartojimas tapo įvairus. Renesanso epochoje, o ypač XVII-XVIII a., taisyklės, kada vartoti ilgąjį s, dažnai skyrėsi. Paprastai ilgasis s atsirasdavo žodžio pradžioje ar viduryje, tačiau tikslios nuostatos labai priklausė nuo spausdintojo ar raštininko stiliaus. Kartais tas pats žodis buvo rašomas su ilgaisiais s abiejose dvigubos s vietose, kitais atvejais ilgasis s derintas su trumpuoju, kad būtų aiškiau suprantama, ypač kai šalia yra raidė f.
Kaip ilgasis s dingo iš rašybos
Iki XIX a. pabaigos ilgasis s dingo iš naudojimo. Spausdinimo technologijoms tobulėjant, tipografai siekė supaprastinti šriftų rinkinius, todėl pasirinko naudoti tik vieną „s“ formą, kurią naudojame ir šiandien. Nuo to laiko senųjų raštų paslaptis liko tik istorikų ir smalsuolių tyrimų objektu.
Kodėl ši rašyba buvo naudinga?
Ilgasis s buvo ne tik tipografinis išskirtinumas – jis padėdavo atskirti žodžio dalis, geriau išskaidyti tekstą skaitant ir, spėjama, netgi pagerindavo skaitymo greitį. Keičiantis skaitymo įpročiams bei atsirandant naujiems šriftams, ši rašyba tiesiog tapo atgyvenusi.
- Ilgasis s buvo ne klaida, o tuo metu galiojanti rašybos norma.
- Šis simbolis buvo naudojamas įvairiai, priklausomai nuo epochos ir autoriaus stiliaus.
- Galiausiai, pastoviai modernėjant tipografijai, ilgasis s prarado aktualumą ir nustojo būti vartojamas.
