Jus gali sudominti
Stovite prie lentynos su cukrumi ir nesuprantate, kuo skiriasi demerara nuo muscovado, o kokosų cukrus – nuo paprastos fruktozės? Jūs ne vieni. Šiandien Lietuvos prekybos centruose galima rasti keliolika skirtingų cukraus rūšių ir saldiklių, kurių kiekvienas turi savo savybes, skonį ir paskirtį. Mokėti juos atskirti – tai ne tik kulinarinis menas, bet ir sąmoningas pasirinkimas savo sveikatai.
- 1.Baltasis cukrus: labiausiai paplitęs, bet ne vienintelis
- 2.Rudasis cukrus: spalva meluoja rečiau nei manote
- 3.Egzotiškesni natūralūs cukrūs: ar verta mokėti daugiau?
- 4.Saldikliai be kalorijų: ką siūlo rinka?
- 5.Fruktozė ir kiti specialieji cukrūs
- 6.Praktiniai patarimai: kaip rinktis ir kada pirkti daugiau
- 7.Kokį cukrų rinktis kiekvienai situacijai?
Šiame straipsnyje apžvelgsime populiariausias cukraus rūšis ir saldiklius, kuriuos rasite Lietuvos prekybos vietose, paaiškinsime, kam kiekvienas jų tinkamiausias, ir patarsime, kaip išnaudoti savaitės akcijas, kad atsargų susidarytumėte su nauda.
Baltasis cukrus: labiausiai paplitęs, bet ne vienintelis
Rafinuotas baltasis cukrus – tai tas, kurį dauguma lietuvių iki šiol laiko standartine sudedamąja dalimi bet kurioje virtuvėje. Gaminamas daugiausia iš cukrinių runkelių (Europoje) arba cukranendrių (tropinėse šalyse), jis perdirbamas tol, kol beveik visiškai praranda mineralus ir tampa gryna sacharoze.
Baltasis cukrus parduodamas keliomis formomis, ir svarbu žinoti, kuo jos skiriasi:
- Grūdėtasis cukrus – universaliausias variantas, tinkamas kepimui, gėrimams ir konservavimui.
- Cukrinis miltelis (pudra) – smulkiai sumaltas, idealus kremams, glazūroms ir desertams, kur grūdeliai nepageidautini.
- Cukraus kubeliai – patogūs prie kavos ar arbatos, bet brangiau kainuoja už tą patį kiekį grūdėto cukraus.
- Gelinis arba sirupinis cukrus – specialiai skirtas uogienėms ir džemams, nes turi daugiau pektino.
Baltojo cukraus pranašumas – žema kaina, ilgas galiojimo laikas ir neutralus skonis, kuris nesutrikdo kitų ingredientų aromatų. Tačiau jame nėra jokių mikroelementų, tik kalorijos.
Rudasis cukrus: spalva meluoja rečiau nei manote
Rudojo cukraus lentyna prekybos centre dažnai sukelia painiavą, nes po ta pačia etikete slypi gana skirtingi produktai. Tikras rudasis cukrus – tai toks, kurio kristalai iš dalies ar visiškai išlaiko melasą – natūralų šalutinį cukraus gamybos produktą, suteikiantį tamsesnę spalvą, drėgnesnę tekstūrą ir savitą karamelės atspalvio skonį. Todėl, kai vyksta savaitės akcijos, rekomenduojama įsigyti šio cukraus didesnius kiekius.
Tačiau kai kurie gamintojai tiesiog nudažo baltąjį cukrų melasos tirpalu – tokiu atveju gaunate tą patį rafinuotą produktą, tik su šiek tiek kitu skoniu. Todėl verta atidžiai skaityti etiketę.
Rudojo cukraus atmainų yra keletas:
Šviesus rudasis cukrus (light brown sugar) – drėgnesnis, minkštesnis, lengvo karamelės skonio. Puikiai tinka tokiems gaminiams kaip šakočiai, bandelės, meduoliai.
Tamsus rudasis cukrus (dark brown sugar) – stipresnio melaso skonio, tinkamas daugiau aromatui suteikti – puikiai tinka Vidurio Rytų ar Azijos virtuvės receptuose, rūkytai mėsai marinuoti.
Demerara – stambesni, auksiniai kristalai, švelniai traškūs, puikiai tinka kavos papuošimui arba kepiniams apibarstyti prieš kepant.
Muscovado – tamsios spalvos, drėgnas, stipriai kvepia melasomis. Tai vienas labiausiai „neperdirbtų” rudųjų cukrų. Labai populiarus britų kepimo tradicijoje – fudge saldainiams, tamsiai šokoladiniams tortams.
Turbinado – panašus į demerarą, bet šiek tiek švaresnis, gautas centrifūguojant žalias cukranendrių sultis.
Egzotiškesni natūralūs cukrūs: ar verta mokėti daugiau?
Pastaraisiais metais Lietuvos prekybos centruose tvirtai įsitvirtino ir vadinamieji „natūralūs” arba „alternatyvūs” cukrūs, kurie reklamuojami kaip sveikesni baltojo cukraus pakaitalai. Ar tai tiesa?
Kokosų cukrus
Kokosų cukrus gaminamas iš kokosų palmės žiedų nektaro. Jo glikeminis indeksas (GI) kiek žemesnis nei baltojo cukraus (apie 35 prieš 65), todėl cukraus kiekis kraujyje pakyla lėčiau. Kokosų cukrus išlaiko nedidelį kiekį mineralų – kalio, magnio, cinko – ir inulino, prebiotinių skaidulų. Skonis – karamelinis, šiltas, su lengvu riešutų atspalviu. Jis tinka kepimui santykiu 1:1 vietoj baltojo cukraus, tačiau kepiniai gali patamsėti.
Svarbu nepamiršti: nors kokosų cukrus vertinamas kaip geresnis pasirinkimas, kalorijų jame tiek pat, kiek įprastame cukruje, tad jo kiekio mažinti neverta.
Agavos sirupas
Agavos sirupas (dar vadinamas agavos nektaru) – skysta medaus konsistencijos alternatyva, gaminama iš Meksikoje augančios agavos augalo. Jis daug saldesnis už cukrų, todėl naudojama jo mažiau. Tačiau aukštas fruktozės kiekis (60–90 %) kelia tam tikrų abejonių mitybos specialistų tarpe – per didelis fruktozės vartojimas gali neigiamai veikti kepenis. Tinkamiausias agavos sirupas šaltiems gėrimams, jogurtams ar salotų padažams, nes aukštoje temperatūroje jo skonio savybės kinta.
Klevų sirupas
Klevų sirupas – tautinis Kanados produktas, bet jau seniai įsitvirtinęs Lietuvos parduotuvių lentynose. Gaminamas iš kanadinio klevo sulos, išgarinant vandenį. Jame yra mangano, cinko ir antioksidantų. Skonis labai savitas – negalite jo supainioti su kuo nors kitu. Grikių blynams, avižinei košei, keptai moliūgų sriubai – puikus pasirinkimas. Vienintelis trūkumas – kaina, ypač tikro B ar C klasės klevų sirupo.
Saldikliai be kalorijų: ką siūlo rinka?
Greta cukraus, Lietuvos prekybos centruose vis daugiau vietos užima saldikliai – medžiagos, kurios suteikia saldumą su minimaliu kalorijų kiekiu arba visai be jų. Jie skirstomi į natūralius ir dirbtinius.
Stevija
Stevija – augalinis saldiklis, gautas iš Pietų Amerikoje kilusio stevijos augalo lapų. Jis 200–350 kartų saldesnis už cukrų, todėl naudojamas labai mažais kiekiais. Kalorijų – nulis. Stevija nepakelia cukraus kiekio kraujyje, tad ypač vertinama tarp diabetu sergančių žmonių. Jos trūkumas – specifinis kartesnis poskonis, kurį ne visi toleruoja.
Prekybos centruose stevija parduodama miltelių, skysčio ar maišelių pavidalu. Ją galima naudoti gėrimuose, jogurtuose ir kai kuriuose kepiniuose, tačiau kepimo metu ji elgiasi kitaip nei cukrus –nekaramelizuojasi ir nekeičia tekstūros.
Ksilitolis (beržo cukrus)
Ksilitolis – cukraus alkoholis, dažnai vadinamas beržo cukrumi, nors jis gaminamas ne vien iš beržo. Pagal saldumą beveik identiškas cukrui, tačiau turi apie 40 % mažiau kalorijų. Ypatingas jo privalumas – jis nesukelia dantų ėduonies, todėl plačiai naudojamas kramtomosiose gumose ir dantų higienos produktuose. Žemesnis GI leidžia jį vartoti žmonėms, sergantiems cukriniu diabetu, tačiau dideliais kiekiais ksilitolis gali sukelti virškinimo sutrikimų.
Ksilitolis puikiai tinka kavai, arbatai, kepiniams (santykiu 1:1 keičia cukrų), uogienėms. Labai svarbu: jis nuodingas šunims, tad šeimose su gyvūnais reikia saugoti kruopščiai.
Eritritolis
Eritritolis – dar vienas cukraus alkoholis, tačiau dar mažiau kaloringas (tik apie 0,2 kal/g) ir geriau toleruojamas nei ksilitolis. Jis nesukelia virškinimo sutrikimų net ir didesniais kiekiais. Lietuvos parduotuvėse eritritolis vis dar sunkiau randamas nei ksilitolis, tačiau jo populiarumas auga – ypač tarp ketogeninę dietą laikančių žmonių.
Dirbtiniai saldikliai
Greta natūralių saldiklių, ant lentynų galima rasti ir dirbtinius saldiklius: aspartamą (E951), sacharino druskas (E954), sukralozę (E955), acesulfamą K (E950). Jie naudojami daugelyje „be cukraus” produktų – gėrimuose, jogurtuose, saldainiuose. Nors Europos maisto saugos tarnyba (EFSA) juos laiko saugiais nustatytomis dozėmis, daugelis vartotojų renkasi natūralesnius alternatyvus.
Fruktozė ir kiti specialieji cukrūs
Fruktozė – vaisių cukrus, natūraliai randamas vaisiuose ir uogose. Parduodama kristalų pavidalu, ji saldesnė už gliukozę, tad jos reikia mažiau. Nors fruktozės GI žemesnis nei baltojo cukraus, didelis jos kiekis neigiamai veikia kepenis, tad ji nėra laikoma idealiu pasirinkimu kasdieniame maiste.
Laktozė – pieno cukrus – retai parduodama atskirai, bet aktuali žmonėms su laktozės netoleravimo problema, kurie nori geriau suprasti produktų etiketes.
Praktiniai patarimai: kaip rinktis ir kada pirkti daugiau
Žinoti, kuo skiriasi skirtingi cukrūs ir saldikliai, – tik pusė darbo. Antroji pusė – mokėti apsipirkti protingai.
Atkreipkite dėmesį į etiketę. Visada skaitykite sudėtį. „Rudasis cukrus” gali būti ir tikras nenugrynintas produktas, ir tik nudažytas baltasis cukrus. Ieškokite nuorodų į melasą sudėtyje.
Planuokite pagal receptus. Kepiniams, kuriems reikalinga karamelizacija, tinka tik tikras cukrus. Gėrimams ar jogurtams galite laisviau eksperimentuoti su stevija ar eritritoliu.
Sveikatos sumetimai. Jei sergate cukriniu diabetu, konsultuokitės su gydytoju ar dietologu, kuris atsižvelgs į jūsų atvejį. Lietuvoje galite kreiptis į Sveikatos apsaugos ministerijos rekomenduojamas mitybos konsultacijas arba šeimos gydytoją.
Pirkite didesnius kiekius per savaitės akcijas. Baltasis cukrus, ksilitolis ir eritritolis – produktai, kurių galiojimo laikas yra ilgas (paprastai nuo 2 iki 5 metų sandarioje pakuotėje). Todėl labai apsimoka stebėti savaitės akcijas ir, kai mėgstamas produktas nukainojamas, įsigyti daugiau. Tai ypač aktualu egzotiškesniems cukrams ir saldikliams, kurie kasdieniu kainų lygiu gali būti gerokai brangesni.
Saugokite teisingai. Cukrus ir saldikliai mėgsta sausą, tamsią vietą. Drėgmė yra jų didžiausias priešas – cukrus sukietėja, o milteliniai saldikliai sulimpa. Hermetiški stikliniai indai yra geriausias sprendimas ilgalaikiam saugojimui.
Kokį cukrų rinktis kiekvienai situacijai?
Apibendrinant, kiekviena cukraus rūšis ir saldiklis turi savo vietą:
- Kasdienei kavai ir arbatai – baltasis grūdėtasis cukrus, ksilitolis arba stevija.
- Kepiniams – baltasis arba rudasis cukrus (tikras), kepant tradiciškai; eritritolis ar ksilitolis – „sveikesniems” variantams.
- Glazūroms ir kremams – cukraus pudra.
- Egzotiniams patiekalams ir marinatams – muscovado, tamsusis rudasis cukrus, klevų sirupas.
- Šaltiems gėrimams, jogurtams – agavos sirupas, stevija, eritritolis.
- Uogienėms – gelinis cukrus su pektinu arba baltasis cukrus su natūraliais želirais.
- Tiems, kurie seka cukraus kiekį – eritritolis, ksilitolis, stevija.
Cukraus lentyna prekybos centre – tai ne monotoniška eilė baltų pakelių, o tikras pasirinkimų spektras, kuriame kiekvienas produktas turi savo istoriją, savybes ir paskirtį. Svarbu ne tik žinoti, kas yra kas, bet ir mokėti tą žinojimą pritaikyti praktiškai – tiek prie puodelio kavos, tiek kepant velykinį pyragą, tiek rūpinantis sveikata.
Stebėkite savaitės akcijas ir nepraleiskite progų įsigyti mėgstamų produktų dideliais kiekiais – tai geriausias būdas sutaupyti, o virtuvėje visuomet turėti reikiamo ingrediento. Pradėkite nuo vieno ar dviejų naujų cukraus rūšių išbandymo – ir greitai pastebėsite, kaip mažas pasikeitimas gali suteikti jūsų patiekalams visai kitą charakterį.
