Daugelio žmonių širdis palietęs vaikų laidos vedėjas išgarsėjo savo šiluma, raudonu megztiniu ir nenumaldomu noru padėti kitiems. Tačiau mažai kas žino, kad jo empatija ir gebėjimas suprasti kitus gimė iš asmeniškai išgyventų sunkumų ankstyvoje vaikystėje.
Sunkūs vaikystės metai
Jis ilgai augo vienintelis šeimos vaikas – sesuo šeimoje atsirado tik kai jam buvo vienuolika. Būdamas vaikas buvo drovus, nedrąsus, turėjo antsvorio ir dažnai sirgo: sunkios astmos priepuoliai, skarlatina bei kitos ligos lydėjo jį nuo pat mažens. Tokia sveikata lėmė, kad vaikui buvo sudėtinga pritapti tarp bendraamžių mažame pramoniniame mieste. Šie išbandymai darė jį uždaresnį, o nuolatinis užgauliojimas mokykloje tik gilino jo vienišumo jausmą.
Klasės draugai dažnai šaipėsi iš jo dėl išvaizdos, o pravardės ir patyčios buvo nuolatinė kasdienybės dalis. Prisiminimuose jis pats atvirai kalba apie dienas, kai iš mokyklos grįždavo persekiojamas vaikų, kurie juokdavosi ar net vytųsi kelis kvartalus iki namų. Dėl išgyventų patyčių ir atstūmimo, berniukas dažnai verkdavo vienas likęs savo kambaryje. Tikrą sunkumą jam tuomet kėlė ne ligos, o izoliacija bei vienatvė, kuri lydėjo jį daugelį metų.
Užgimstanti empatija ir supratimas
Ilgos vienatvės valandos ir neturėjimas draugų ne silpnino, o priešingai – išmokė vaiką suprasti kitus, kas jaučiasi atstumtas ar nebijo būti savimi. Jis jautriai priėmė kiekvieną istoriją apie žmones, kuriems taip pat teko patirti sunkumus ar dvasinius išbandymus. Šios patirtys tapo pamatu tolimesnei jo veiklai – norui padėti ir būti šalia kenčiančio ar besistengiančio vaiko.
Stiprūs žmonės jo kelyje
Kelionėje per vaikystę ir jaunystę atsirado žmonių, kurie padėjo įžvelgti stipriąsias puses net tada, kai atrodo, kad aplinkiniai mato tik silpnybes. Vienas iš artimiausių skatintojų buvo senelis, paskatinęs nebijoti ir drąsiai kopti akmenine siena kaimo ūkyje, nors močiutė ir mama dėl to dvejojo. Būtent jo žodžiai paskatino mažą berniuką suprasti – kartais reikia bandyti, klysti ir mokytis iš baimės.
Vėliau, jau mokykloje, likimą pakeitė bendraklasio draugystė: populiarus klasiokas, kuris po traumos sporto varžybose priėmė jį į savo draugų ratą. Tokie žmonės padėjo jam atsiskleisti ir rasti pasitikėjimą savimi – tai leido turėti gražią paauglystę bei bursi tvirtus draugystės ryšius.
Patirtys, virstančios stiprybe
Paaugęs jis pats ėmė rodyti dėmesį kitiems: išmoko išgirsti, suprasti ir parodyti rūpestį – ne tik žodžiais, bet ir darbais. Jo nuoširdi užuojauta ir smalsumas, kaip jaučiasi kitas žmogus, tapo kasdienybės dalimi. Suaugęs niekada neliko abejingas – stengėsi pastebėti šalia esančius, nedvejodamas siuntė laiškus, skambino, rašydavo žinutes. Šiluma ir dėmesys kiekvienam suteikdavo neįkainojamą palaikymą.
Dauguma jį pažinojo kaip žmogų, kuris suprato, kokios pagalbos labiausiai reikia, nes pats buvo tai išgyvenęs. Jo įžvalgos padėdavo išgirsti net ir taikliai nepasakytus prašymus ar nuojautas – toks gebėjimas tapo išskirtine jo savybe. Tačiau jis buvo ne tik šiltas, bet ir tvirtas: savo užsidegimą, autoritetą ir nuoširdumą jis paskyrė tam, kad kiekvienas šalia pasijustų vertingas ir pastebėtas.
Palikimas, vertas kartų
Šio žmogaus gyvenimas įkvepia suprasti, kad sunkumai ir vienatvė gali tapti pamatu kilti aukščiau – suprasti, užjausti, ir padėti tiems, kam to labiausiai reikia. Jo istorija įrodo, kad drąsa būti jautriam ir atviram gali pakeisti kitų gyvenimus. Nekilnojamas rūpestis kitais bei gebėjimas įsiklausyti tapo vertingu pavyzdžiu, iš kurio įkvėpimo semiasi ištisos kartos.













