Mėgstamas ir visame pasaulyje atpažįstamas mėsainis, keliaujantis per laiką ir žemynus, šiandien užima išskirtinę vietą mūsų kasdienybėje. Jis tapo neatsiejama iškylų, greito maisto restoranų ir net šeimos vakarienių dalimi.
Kiek mėsainių suvalgome?
Šiuolaikinė statistika stebina: vien vidutiniškai kasmet žmogus suvalgo dešimtis mėsainių. Šis patiekalas jau seniai tapo populiariausiu pasirinkimu ne tik šeimos šventėse, bet ir gatvės maisto, greitojo maisto tinkluose. Mėsainio universalumas atsiskleidžia per įvairiausius variantus: jį galima ruošti su jautiena, vištiena, kalakutiena, kiauliena, net žuvimi ar augalinėmis alternatyvomis. Fantazijai ribų nėra ir renkantis pagardus – nuo klasikinio sūrio bei daržovių iki riešutų sviesto ar net sviestu kepto kiaušinio.
Kaip atsirado pavadinimas „mėsainis“?
Nors daugelis mano, kad „hamburgeris“ turi ką nors bendro su kumpiu, iš tiesų pavadinimas kilo visai iš kitos istorijos. Pavadinimas siejamas su Hamburgu – Vokietijos miestu, tačiau ne dėl to, kad ten būtų išrastas šis sumuštinis. Pirmieji, su mėsainiu siejami patiekalai, buvo „Hamburgo kepsnys“ – kepta maltos jautienos kotletė, dažnai patiekiama su svogūnais ir padažu, be bandelės.
Anksčiau mėsos patiekalai buvo didelė prabanga, tad tokie patiekalai kaip „Hamburgo kepsnys“ buvo vertinami ir laikomi delikatesu. Tik gerokai vėliau prie jų atsirado bandelės, kurios pakeitė patiekalo formą ir pavertė jį tokiu, kokį žinome šiandien.
Mėsainio pirmtakai: Kas buvo anksčiau?
Maltos mėsos patiekalai, panašūs į šiuolaikinius mėsainius, egzistavo jau senovėje. Pirmajame mūsų eros amžiuje minimas patiekalas, kuriam naudota malta mėsa, riešutai ir prieskoniai, o paskui visa tai buvo sudėta ant duonos. Panašūs patiekalai aptinkami įvairiose kultūrose, ir ilgainiui jie keliavo iš Azijos stepių per Europą iki vakarietiško stalo.
Taip nutiko ir su vadinamąja „tartaru“ – žalia mėsa, kuri buvo populiari pas tiurkų tautas, vėliau atsidūrė Hamburgo uoste, o jame mėsa buvo pradėta kepti ir ruošti iš jautienos.
Kada gimė šiuolaikinis mėsainis?
Dabartinio tipo mėsainis, kurį mėgstame už traškią bandelę ir sultingą mėsos paplotėlį, išpopuliarėjo vėlyvajame XIX amžiuje. Daug įrodymų rodo, kad tokio tipo patiekalai pradėti gaminti įvairiose vietose, tačiau ryškiausiai šis procesas vyko Vidurio Vakarų valstijose. Nuo 1870 iki 1890 metų vykusiose mugėse, kur populiarėjo greitai pagaminamas ir patogus valgyti maistas, mėsos paplotėlis su bandelėmis greitai rado savo vietą tarp mugių lankytojų. Tuo metu populiariausias buvo dešrainis, o bandelė su maltos mėsos paplotėliu tapo naujove.
Skirtingose regionuose prekybininkai siūlė savo interpretacijas, ir netrukus mėsainis tapo itin populiariu pasirinkimu. Neatsitiktinai iki šiol iškylose ar mugėse mėsainiai ir dešrainiai dažniausiai ruošiasi greta vienas kito.
Iš kur kilo pirmasis mėsainis?
Yra kelios istorijos apie pirmuosius mėsainius. Viena garsiausių pasakoja apie mažą valgyklą, XX a. pradžioje garsėjusią kepsniais, kur netikėtai buvo paruoštas patiekalas skubančiam klientui – maltos mėsos paplotėlis buvo įdėtas tarp duonos riekelių. Šis „sumuštinis“ greitai išpopuliarėjo ir buvo pradėtas gaminti nuolat, naudojant tuos pačius gaminimo būdus iki šiol.
Įdomu, kad ilgą laiką tokiuose senose užkandinėse buvo siūlomos tik svogūnų griežinėliai, o tradiciniai pagardai, tokie kaip kečupas ar garstyčios, atsirado vėliau ir kai kur tebėra laikomi netinkamais prie klasikinių mėsainių receptų.
Kaip atsirado sūrainis?
Mėsainio ir sūrainio istorijos panašios, tik sūriui ant mėsos uždėti prireikė dar mažiau laiko. Kisielio įdėti sūrio ant keptos mėsos, kaip pasakojama, prireikė tiesiog norint paslėpti perkeptą paplotėlį. Taip sūrainis tapo neatpažįstama mėsainio dalimi – o šiandien sunku įsivaizduoti šį patiekalą be tirpstančio sūrio griežinėlio.
