Napoleonas Bonapartas (1769–1821), žinomas kaip Napoleonas I, buvo prancūzų karinis vadovas ir imperatorius, kuris XIX a. pradžioje užkariavo didelę dalį Europos. Gimęs Korsikos saloje, jis greitai kilo kariuomenės gretose Prancūzijos revoliucijos metu (1789–1799). 1799 m. įvykdęs perversmą, jis perėmė politinę valdžią Prancūzijoje, o 1804 m. pats save paskelbė imperatoriumi. Ambicingas ir sumanus strategas Napoleonas sėkmingai vedė karus prieš įvairias Europos šalių koalicijas ir išplėtė savo imperiją. Tačiau po katastrofiškos Prancūzijos invazijos į Rusiją 1812 m. jis atsisakė sosto ir buvo ištremtas į Elbos salą. 1815 m. jis trumpam sugrįžo į valdžią per vadinamąją Šimtą dienų kampaniją, tačiau patyręs pralaimėjimą Vaterlo mūšyje, vėl atsisakė sosto ir buvo ištremtas į Šv. Elenos salą, kur mirė būdamas 51 metų.
Napoleono išsilavinimas ir ankstyvoji karinė karjera
Napoleonas Bonapartas gimė 1769 m. rugpjūčio 15 d. Ajače, Korsikoje, Viduržemio jūros saloje. Jis buvo antrasis iš aštuonių išgyvenusių vaikų, gimusių Karlo Buonaparte (1746–1785), teisininko, ir Leticijos Romalino Buonaparte (1750–1836). Nors Napoleono tėvai priklausė smulkiajai Korsikos bajorijai, šeima nebuvo pasiturinti. Likus metams iki Napoleono gimimo, Prancūzija perėmė Korsiką iš Genujos miesto-valstybės. Vėliau Napoleonas pakeitė savo pavardės rašybą į prancūzišką.
Vaikystėje Napoleonas lankė mokyklą žemyninėje Prancūzijoje, kur išmoko prancūzų kalbą. 1785 m. jis baigė prancūzų karo akademiją ir tapo antru leitenantu Prancūzijos kariuomenės artilerijos pulke. 1789 m. prasidėjo Prancūzijos revoliucija, per kurią per trejus metus revoliucionieriai nuvertė monarchiją ir paskelbė Prancūzijos respubliką. Ankstyvaisiais revoliucijos metais Napoleonas dažniausiai buvo atostogose iš kariuomenės ir gyveno Korsikoje, kur prisijungė prie Jakobinų – už demokratiją pasisakančios politinės grupės. 1793 m., kilus konfliktui su Korsikos gubernatoriumi Paskaliu Paoliu (1725–1807), Bonapartų šeima pabėgo iš gimtosios salos į žemyninę Prancūziją, kur Napoleonas grįžo į karinę tarnybą.
Politinės ir karinės sėkmės pradžia
Napoleonas užmezgė ryšius su Augustinu Robespjeru (1763–1794), revoliucijos lyderio Maksimilieno Robespjero (1758–1794) broliu. Maksimilienas buvo viena pagrindinių Jakoobinų valdymo ir Teroro laikotarpio (1793–1794) figūrų. Šiuo metu Napoleonas buvo paaukštintas į brigados generolus. Tačiau po Robespjerų valdžios žlugimo ir jų egzekucijos giljotina 1794 m. liepą, Napoleonas trumpam buvo laikomas namų arešte dėl savo ryšių su broliais Robespjerais.
1795 m. Napoleonas padėjo numalšinti rojalistų sukilimą prieš revoliucinę vyriausybę Paryžiuje ir buvo paaukštintas iki divizijos generolo. Šie veiksmai užtikrino jam šlovę ir stiprias pozicijas Prancūzijos politinėje arenoje.
Napoleono iškilimas į valdžią
Nuo 1792 m. Prancūzijos revoliucinė vyriausybė kovojo su įvairiomis Europos šalimis. 1796 m. Napoleonas vadovavo Prancūzijos kariuomenei, kuri Italijoje nugalėjo didesnes Austrijos pajėgas, vieno pagrindinių Prancūzijos priešininkų. 1797 m. Prancūzija ir Austrija pasirašė Campo Formio sutartį, pagal kurią Prancūzija įgijo naujų teritorijų.
1798 m. Direktorija, penkių asmenų valdžios organas, vadovavęs Prancūzijai nuo 1795 m., pasiūlė Napoleonui vadovauti invazijai į Angliją. Napoleonas nusprendė, kad Prancūzijos laivynas dar nėra pasiruošęs kovai su stipresne Didžiosios Britanijos karališkąja laivyno pajėgomis. Vietoj to jis pasiūlė invaziją į Egiptą, siekdamas nutraukti britų prekybos kelius su Indija. 1798 m. liepos mėnesį Napoleono kariuomenė laimėjo mūšį prieš Egipto karinius valdovus – mamelukus – Piramidžių mūšyje. Tačiau rugpjūtį Napoleono laivyną beveik sunaikino britai per Nilo mūšį, palikdami jo pajėgas įstrigusias Egipte. 1799 m. pradžioje Napoleonas pradėjo Osmanų imperijos valdomos Sirijos invaziją, kuri baigėsi nesėkmingu Akro apgultimi (dabar Izraelio teritorija). Vasarą, Prancūzijoje tvyrant politiniam nestabilumui, Napoleonas, parodydamas savo gudrumą ir ambicijas, paliko savo kariuomenę Egipte ir grįžo į Prancūziją.
Brumero 18-osios perversmas
1799 m. lapkritį, įvykyje, žinomame kaip Brumero 18-osios perversmas, Napoleonas dalyvavo grupėje, kuri sėkmingai nuvertė Direktoriją.
Direktorijos vietoje buvo įsteigtas trijų asmenų Konsulatas, o Napoleonas, turintis 170 cm ūgį, tapo pirmuoju konsulu ir svarbiausia Prancūzijos politine figūra. 1800 m. birželį Napoleono pajėgos Marengo mūšyje nugalėjo austrus – vieną iš Prancūzijos nuolatinių priešų – ir išvijo juos iš Italijos. Ši pergalė padėjo įtvirtinti Napoleono valdžią kaip pirmojo konsulo. Be to, 1802 m. pasirašyta Amjeno sutartis su Didžiąja Britanija užtikrino trumpalaikę taiką (nors ji truko tik metus).
Napoleonas siekė stabilizuoti Prancūziją po revoliucijos. Jis centralizavo valdžią, įgyvendino reformas bankininkystės ir švietimo srityse, skatino mokslą bei meną, taip pat stengėsi gerinti santykius su popiežiumi ir Katalikų bažnyčia, kurių pozicija per revoliuciją buvo stipriai susilpnėjusi. Vienas reikšmingiausių Napoleono pasiekimų buvo Napoleono kodeksas, kuris supaprastino Prancūzijos teisės sistemą ir tebėra Prancūzijos civilinės teisės pagrindas iki šiol.
1802 m. konstitucinė pataisa suteikė Napoleonui pirmojo konsulo pareigas iki gyvos galvos. Praėjus dvejiems metams, 1804 m., jis pats save paskelbė Prancūzijos imperatoriumi prabangioje ceremonijoje Paryžiaus Dievo Motinos katedroje.
Napoleono santuokos ir vaikai
1796 m. Napoleonas vedė Žozefiną de Beauharnais (1763–1814), elegantišką našlę, kuri buvo šešeriais metais vyresnė už jį ir turėjo du paauglius vaikus. Po daugiau nei dešimtmečio, 1809 m., Napoleonas, neturėdamas vaikų su imperatoriene Žozefina, anuliavo jų santuoką, siekdamas susirasti naują žmoną ir užsitikrinti įpėdinį. 1810 m. jis vedė Mariją Luizą (1791–1847), Austrijos imperatoriaus dukrą. 1811 m. gimė jų sūnus Napoleonas Fransua Žozefas Šarlis Bonapartas (1811–1832), žinomas kaip Napoleonas II ir gavęs Romos karaliaus titulą. Be šio sūnaus su Marija Luiza, Napoleonas turėjo keletą nesantuokinių vaikų.
Napoleono I valdymo laikotarpis
1803–1815 m. Prancūzija dalyvavo Napoleono karuose – didžiulių konfliktų serijoje su įvairiomis Europos valstybių koalicijomis. 1803 m., dalinai siekdamas surinkti lėšų būsimiems karams, Napoleonas už 15 milijonų dolerių pardavė Prancūzijos Luizianos teritoriją Šiaurės Amerikoje naujai nepriklausomai tapusiai Jungtinių Valstijų valstybei. Šis sandoris vėliau tapo žinomas kaip Luizianos pirkimas.
1805 m. spalį britai sunaikino Napoleono laivyną Trafalgaro mūšyje. Tačiau tų pačių metų gruodį Napoleonas pasiekė vieną didžiausių savo pergalių – Austerlico mūšyje, kuriame jo kariuomenė nugalėjo Austrijos ir Rusijos pajėgas. Ši pergalė lėmė Šventosios Romos imperijos žlugimą ir Reino konfederacijos sukūrimą.
Ekonominis karas ir teritorinės pergalės
Pradedant 1806 m., Napoleonas siekė vykdyti ekonominį karą prieš Didžiąją Britaniją, įvesdamas vadinamąją Kontinentinę sistemą – Europos uostų blokadą britų prekybai. 1807 m., po to, kai Prūsijoje Friedlando mūšyje nugalėjo rusus, Aleksandras I buvo priverstas pasirašyti Tilsito taikos sutartį. 1809 m. prancūzai nugalėjo austrus Vagramo mūšyje, užtikrindami tolesnius Napoleono imperijos laimėjimus.
Šiais metais Napoleonas taip pat atkūrė Prancūzijos aristokratiją, kuri buvo panaikinta per Prancūzijos revoliuciją. Jis pradėjo suteikti kilmingųjų titulus savo lojaliems draugams ir šeimos nariams, kol jo imperija plėtėsi Vakarų ir Centrinėje Europoje.
Invazija į Rusiją
1810 m. Rusija pasitraukė iš Kontinentinės sistemos. Atsakydamas Napoleonas 1812 m. vasarą vadovavo didžiulei kariuomenei, įžengusiai į Rusiją. Rusijos taktika buvo pasitraukti ir vengti tiesioginio mūšio, o tai vertė Napoleono pajėgas žengti vis giliau į Rusijos teritoriją, nepasiruošus ilgalaikei kampanijai.
Rugsėjį abi pusės patyrė didelių nuostolių neaiškiame Borodino mūšyje. Napoleono kariuomenė pasiekė Maskvą, tačiau rado miestą beveik visiškai evakuotą, o rusai padegė miestą, siekdami neleisti priešo pajėgoms pasinaudoti atsargomis. Po mėnesio laukimo dėl kapituliacijos, kuri neįvyko, ir artėjant Rusijos žiemai, Napoleonas buvo priverstas įsakyti savo išvargusiai ir badaujančiai kariuomenei trauktis iš Maskvos. Per šią katastrofišką atsitraukimo operaciją prancūzų kariuomenė patyrė nuolatines rusų kariuomenės atakas. Iš 600 000 karių, pradėjusių kampaniją, iš Rusijos ištrūko tik apie 100 000.
Napoleono žlugimas ir pirmasis sosto atsisakymas
Katastrofiškos invazijos į Rusiją metu Prancūzijos pajėgos dalyvavo ir Pusiasalio kare (1808–1814), kurio metu ispanai ir portugalai, padedami britų, išstūmė prancūzus iš Iberijos pusiasalio. 1813 m. Napoleono pajėgos buvo pralaimėtos Tautų mūšyje (dar vadinamame Leipcigo mūšiu), kur koalicija, sudaryta iš austrų, prūsų, rusų ir švedų kariuomenių, pasiekė pergalę. Napoleonas buvo priverstas trauktis į Prancūziją, o 1814 m. kovą koalicijos pajėgos užėmė Paryžių.
1814 m. balandžio 6 d., būdamas maždaug 45 metų, Napoleonas buvo priverstas atsisakyti sosto. Pagal Fontainebleau sutartį jis buvo ištremtas į Elbos salą, esančią prie Italijos krantų. Napoleonui buvo suteikta suverenitetas saloje, o jo žmona ir sūnus buvo išsiųsti į Austriją.
