Padėdama tėčiui su namų remonto projektu, supratau, kad apie jį žinau daug mažiau, nei maniau. Vaikystėje tėtis buvo visų atsakymų šaltinis – klausdama jo apie menulį ar kaip veikia burinės valtys, visuomet sulaukdavau išsamios informacijos. Net ir apie kompiuterinius žaidimus – kiek rekordų pasiekta viename ar kitame – visada galėjau klausti jo.
Paauglystėje tėtis mokė ne tik įprastų dalykų, kurių prireiks gyvenime. Jis parodė, kaip vairuoti automobilį su mechanine pavarų dėže, kaip patikrinti padangų slėgį (nors seniai dovanotas matuoklis taip ir liko automobilio stalčiuke), o netgi – kuris peilis tinkamiausias melionui pjaustyti.
Pakeisti santykiai su tėvu suaugus
Kai pradėjau gyventi savarankiškai, tėčio patarimų reikėjo nuolat. Skambindavau, kai namie kas nors sugesdavo – sulūžę tualeto bakeliai, neveikiantis kondicionierius ar net skylė sienoje, atsiradusi po gaudynės su voru. Tačiau vėliau ta priklausomybė po truputį mažėjo: sukūriau šeimą, vyras žinojo, kaip išvalyti lietvamzdžius ar tvarkyti vandens šildytuvą, o kitus atsakymus nesunkiai surasdavome internete.
Ilgainiui mūsų pokalbiai tapo trumpi ir formalūs – vos paskambinusi tėtį išgirsdavau: „Labas, dukra. Štai mama.“ O su mama dar norėdavau tartis dėl receptų, vaiko ligų ar rankraščio pataisymų, bet su tėčiu bendravimas trumpėjo. Pasitaikydavo, kad galvodavau – gal viską iš jo jau sužinojau, visas istorijas girdėjau ir po keturiasdešimt pažinties metų nebeliko, apie ką pasikalbėti.
Nauji atradimai prie darbo įrankių
Viskas pasikeitė, kai kartu su vyru ir vaikais laikinai apsigyvenome tėvų vasarnamyje, kol mūsų namai buvo remontuojami. Tėtis paprašė padėti atnaujinti prieplaukos apsauginę sienelę. Nors nelabai norėjau imtis sunkaus, purvino darbo – supratau, kad verta padėti mainais už svetingumą.
Kruopščiai tvarkydami seną, papuvusią lentų sieną, dirbome iš peties: nosis gniaužė vandens kvapas, o rankose vis – sunkus plaktukas ir nauja lenta. Stebėdama tėtį pastebėjau, kaip tiksliai jis žino viską apie statybą, tad paklausiau – iš kur tas įgūdis? Paaiškėjo, kad jaunystėje jis visą vasarą dirbo tokį patį darbą prie jūros – apie tai man niekada nebuvo pasakojęs.
Mokytis ir pažinti iš naujo
Kol tėtis aiškino, kaip saugiai naudotis diskiniais pjūklais, mintyse suvokiau – ne tai, kad tarp mūsų neliko pokalbių temų. Greičiausiai visą gyvenimą ne tuos klausimus jam uždaviau. Tikrų dalykų apie jį dar liko gausybė, tik reikia ieškoti giliau.
Kasdienybės pokalbių džiaugsmas
Po kelių savaičių, kai sugrįžome į atnaujintus namus, vėl paskambinau tėvams. Tėtis pakėlė ragelį. Jau įprastai norėjo perduoti mamai, bet šįkart sustabdžiau: „Palauk, tėti. Kaip tu laikaisi?“ Taip ir užsimezgė mūsų pokalbis apie smulkmenas: jo naują darbą, akumuliatorių burlaiviui ar mūsų būsto paskolos refinansavimą. Nebuvo jame jokių didžiulių naujienų, tik paprastos, kasdienės temos.
Tačiau man šie trumpi pokalbiai tapo ypatingais. Lyg prasidėjęs naujas mūsų bendravimo etapas: ilgametę būtinybę kreiptis į tėtį pakeitė paprastas noras pabendrauti. Kartais pokytis slypi būtent mažose, kasdienėse temose.
