Žiovulys – vienas iš tų keistų kūno refleksų, kurių beveik neįmanoma „išjungti“. Galite bandyti jį sulaikyti, bet dažniausiai jis vis tiek prasiveržia savaime, be sąmoningo sprendimo. Ir nors žiovulys panašus į čiaudulį ar žagsulį tuo, kad yra spontaniškas, jis turi vieną išskirtinę savybę: dažnai „užkrečia“ kitus.
Pakanka pamatyti, išgirsti ar net pagalvoti apie žiovavimą, ir staiga pajuntate tą patį norą. Tai ne vaizduotės triukas – moksliniai tyrimai rodo, kad užkrečiamas žiovavimas yra realus reiškinys. Kodėl taip nutinka ir ką tai sako apie mūsų organizmą bei socialinį elgesį?
Kas yra žiovulys ir kodėl jis apskritai vyksta
Žiovulys – tai automatinis refleksas, kai plačiai prasiveria žandikaulis, įkvepiama giliai, o netrukus oras greitai iškvepiamas. Iš šalies atrodo paprasta, bet pats mechanizmas – sudėtingas, susijęs ir su nervų sistema, ir su įprastu dienos režimu.
Dažnai manoma, kad žiovaujame tik tada, kai esame pavargę. Vis dėlto žiovulys turi ir kitų paaiškinimų: jis glaudžiai siejamas su organizmo budrumu ir fiziologiniu „perjungimu“ tarp skirtingų būsenų.
Kaip žiovulys susijęs su paros ritmu
Žiovavimas dažnai pasireiškia tam tikru paros dėsningumu. Daug žmonių dažniau žiovauja ryte netrukus po prabudimo ir vakare prieš miegą. Tokia tendencija rodo ryšį su cirkadiniu ritmu – vidiniu biologiniu laikrodžiu, kuris reguliuoja miego ir budrumo ciklus.
Žiovulys gali būti savotiškas elgesio signalas, kad organizmas persijungia: vienu atveju – iš miego į aktyvesnę būseną, kitu – ruošiasi poilsiui. Tad intensyvus žiovavimas vakarėjant neretai sutampa su natūraliu „laiku miegoti“, o rytinis žiovulys gali lydėti organizmo bandymą greičiau įsivažiuoti į dienos režimą.
Kodėl žiovulys gali didinti budrumą
Viena iš labiausiai aptariamų hipotezių – žiovulys padeda reguliuoti smegenų temperatūrą. Miego metu kūno ir smegenų temperatūra paprastai būna žemesnė, o pabudus ji gana greitai kyla. Žiovaujant po prabudimo, gali būti lengviau „subalansuoti“ šį pokytį, o tai siejama su didesniu budrumu.
Nors temperatūra paprastai išlieka gana stabili, visą laiką vyksta smulkūs svyravimai. Organizmas turi įvairių būdų grįžti į jam patogų „bazės“ lygį. Pavyzdžiui, šaltyje pradedame drebėti, kad sušiltume. Panašiai, kai temperatūra pakyla kiek aukščiau įprasto lygio, žiovulys gali veikti kaip mechanizmas, padedantis smegenims atvėsti.
Kuo tai naudinga? Šiluma dažnai siejama su mieguistumo pojūčiu. Jei žiovulys prisideda prie „atvėsinimo“, jis gali padėti jaustis žvaliau. Dėl šios priežasties žiovulys kartais laikomas evoliuciškai naudingu refleksu – tokiu, kuris galėjo padėti išlaikyti dėmesį ir greičiau reaguoti į aplinką.
Kodėl žiovulys „užkrečia“
Užkrečiamas žiovavimas – vienas įdomiausių šio refleksų aspektų. Jį gali sukelti ne tik kito žmogaus žiovulys, bet ir garsas ar net mintis apie žiovavimą. Tačiau ne visi „pagauna“ žiovulį vienodai dažnai.
Tyrimuose matyti, kad dalis žmonių žiovauja pamatę žiovaujantį asmenį, o kita dalis – ne. Vienas galimų paaiškinimų – skirtingas socialinės informacijos apdorojimas: tai, kaip pastebime kitų elgesį, kaip jį interpretuojame ir kaip į jį reaguojame.
Veidrodiniai neuronai ir socialinis „susiderinimas“
Viena teorija sieja užkrečiamą žiovavimą su vadinamaisiais veidrodiniais neuronais – nervinėmis grandinėmis, kurios suaktyvėja stebint kitų veiksmus ir tarsi padeda mūsų smegenims „atkartoti“ matomą elgesį. Pagal šį požiūrį žiovulys nėra vien fiziologija – jame gali būti ir socialinio ryšio elementas.
Žmonių elgesį dažnai veikia tai, ką daro aplinkiniai, net jei kalbame apie spontaniškus dalykus. Panašiai kaip juokas dažniau kyla būnant su kitais nei vienumoje, taip ir žiovulys gali būti jautrus socialiniam kontekstui. Kai kurie aiškinimai netgi spėja, kad užkrečiamas žiovulys galėjo padėti grupėms sinchronizuoti budrumą – tarsi „suvienodinti“ dėmesio lygį, kad būtų lengviau pastebėti pavojų.
Ar žiovulys reiškia, kad esate pavargę
Nors žiovaujame ir tada, kai jaučiamės išsekę, ir tada, kai tik bundame, pats žiovulys nebūtinai yra tiesioginis mieguistumo įrodymas. Jis dažnai aiškinamas kaip refleksas, susijęs su budrumo palaikymu ir kūno būsenos reguliavimu.
Dėl to paplitusi nuostata, kad žmogus žiovauja tik iš nuobodulio ar abejingumo, ne visada teisinga. Kartais žiovulys gali reikšti priešingai – organizmas bando „pasikelti“ dėmesį ir išlaikyti susikaupimą.
Ar gyvūnai taip pat žiovauja
Žiovauja ne tik žmonės. Daugelis gyvūnų taip pat turi šį refleksą, o viena dažnai minima priežastis – tokia pati kaip ir žmogui: ryšys su smegenų temperatūros reguliavimu.
Be to, užkrečiamas žiovavimas aptinkamas ir gyvūnų pasaulyje. Kai kurioms rūšims būdingas automatinis kitų veiksmų atkartojimas – reiškinys, kai nevalingai kopijuojami kito judesiai ar elgesys. Tokios reakcijos pastebėtos, pavyzdžiui, tarp šimpanzių, kai kurių beždžionių ir šunų. Kartais žmonės netgi gali „pasigauti“ žiovulį nuo savo augintinio.
Tad kitą kartą, kai žiovulys persiduos nuo draugo ar kolegos, verta prisiminti: tai nebūtinai nuobodulio ženklas. Dažnai tai tiesiog automatinis kūno mechanizmas, kuris padeda reguliuoti būseną ir gali net prisidėti prie didesnio budrumo.
