Kodėl anglų kalboje vietoj will not trumpinimo naudojame būtent won’t? Atrodo, šis trumpinys visiškai išsiskiria iš kitų – juk tiek daug kitų formų, kaip don’t ar can’t, susidaro labai aiškiai, o štai won’t sąskambis su will not gana netikėtas. Panagrinėkime, kodėl kalboje įsitvirtino būtent toks variantas.
Kaip atsirado formuluotė won’t?
Gramatikos požiūriu, būtų logiška manyti, kad trumpinys turėtų būti willn’t. Tačiau toks žodis neįsitvirtino, nes jį ištarti paprasčiausiai sudėtinga. Kalbant žodį willn’t, liežuvis susiduria su natūraliais garsiniais kliuviniais. Bandant ištarti n ir l greta, vienas garsas natūraliai „praryjamas“ arba pakeičiamas kitu, tad galutinė forma pasidarytų neaiški, o žodis sunkiai skaitomas bei suprantamas.
Tokio tipo sunkumai ir lėmė, kad praktinėje kalboje paplito ir įsitvirtino trumpesnė bei lengviau tariama forma – won’t. Nors ji ir nėra tiesiogiai nuosekli, ši alternatyva išsprendė grynai garsines problemas ir buvo priimta natūraliai vartojant kalbą.
Kiek senas iš tikrųjų yra žodis won’t?
Dažnai galvojame, kad won’t yra tiesioginė will not santrumpa, tačiau ištakos siekia kur kas senesnius laikus. Anglų kalboje kažkada gyvavo veiksmažodis willan, reiškęs „norėti“ arba „troškauti“. Šio žodžio senovinės formos, tokios kaip woll ar wolde, ilgainiui susiliejo su neiginiu not ir suformavo įvairias alternatyvias formas, tarp jų – wonnot.
Viduramžiais anglų kalba neturėjo griežtų rašybos taisyklių, todėl tokios formos kaip woll not, wonnot ar won’t egzistavo šalia viena kitos. Galiausiai išliko trumpiausia ir patogiausia naudoti forma, kurios ir laikomės iki šiol. Taigi šiuolaikinė won’t yra ilgo kalbos vystymosi rezultatas, o ne tiesiog greitas will not trumpinys.
Kas yra trumpiniai anglų kalboje?
Trumpiniai, arba kontrakcijos, – tai sutrumpintos žodžių arba žodžių junginių versijos, kai praleidžiama raidžių ir jungtis žymima apostrofu. Tokie deriniai kaip she’s (iš she is), I’m (iš I am) ar don’t (iš do not) yra įprastas dalykas šnekamojoje ir rašytinėje anglų kalboje.
Beje, pats žodis „apostrofas“ reiškia „pasukimą“ ar „nukreipimą į šalį“, kas puikiai atspindi šio ženklo paskirtį – nurodyti praleistas raides žodyje.
Kaip trumpiniai atsiranda kalboje?
Trumpiniai kalboje dažniausiai susiformuoja natūraliai, žmonėms bendraujant žodžiu ir skubant išsireikšti greičiau. Paprastai pirmiausia nauji trumpiniai paplinta šnekamojoje kalboje, o vėliau ima būti vartojami ir raštu. Laikui bėgant tokios formos tampa įprastomis ir netgi priimtomis kalbos normose.
Vis dėlto ne visi trumpiniai susiformuoja griežtai pagal logišką rašybos dėsningumą. Kai kurie, kaip won’t ar ain’t, kyla iš senų kalbos formų, tarmių ar netgi taisyklių išimčių. Tokios išimtys tik dar kartą parodo, kaip gyva ir nuolat besikeičianti yra kalba.
Ar galėtų sugrįžti willn’t?
Nors iš pirmo žvilgsnio variantas willn’t galėjo būti logiška alternatyva, praktikoje jis nepasirodė tinkamas dėl sudėtingo tarimo ir nepatogaus skambesio. Laikui bėgant tikroji reikšmė ir vartosena įsitvirtino būtent su won’t – ši forma tapo tokia natūrali, kad kitoms alternatyvoms paprasčiausiai neliko vietos kasdienėje kalboje.
