Žvelgiant į senovinius portretus ar fotografijas iš XVIII ir XIX amžiaus, dažnai galima pastebėti tą patį keistoką pozuotą gestą: žymus vyriškos lyties asmuo, stovintis ar sėdintis, vieną ranką pridėjęs prie krūtinės po švarku ar liemene. Šis gestas daugybę metų intriguoja meno mėgėjus ir istorikus. Jis atrodo iškilmingai, bet tuo pačiu kelia klausimų – kodėl tiek daug svarbių veikėjų portretuose „slapsto“ ranką?
Kilęs iš senovės tradicijų
Nors kartais sklando įvairūs mitai apie slapčiausias organizacijas ar sąmokslo ženklus, šio gesto šaknys siekia kur kas gilesnius laikus. Dar senovės Graikijos visuomenėje buvo laikoma nemandagu kalbėti viešai mojuojant rankomis – oratoriai sakydavo kalbas ranką laikydami priglaustą prie kūno ar net užkištą į drabužius. Įamžinti tai matome net VI amžiaus prieš Kristų skulptūrose ir freskose, kur iškilūs kalbėtojai vaizduojami su ranka po apsiaustu.
Nuo antikos – iki meno klasikos
XVIII amžiuje stiprėjant susidomėjimui antika, dailininkai ir portretistai dažnai rėmėsi senovės pavyzdžiais. Stebėdami graikų ir romėnų statulas, kur oratoriai atrodė santūrūs bei išdidūs su pridengta ranka, dailininkai ėmė to paties siekti savo portretuose. Tokia poza tapo laikoma išraiška gero išauklėjimo, ramybės ir kilnumo. Portretuoti asmenys buvo vaizduojami kaip santūrūs ir orūs, tarsi perimantys antikos didybės nuojautą.
- Napoleono Bonaparto portretai neatsiejami nuo šios pozos – jo ranka po švarku tapo beveik asmeniniu ženklu.
- Kai kurie menininkai, dažnai tapę tokius portretus, sulaukė net pašaipių pastabų, esą jie tiesiog nemokėjo tikroviškai pavaizduoti rankų.
Pozos kelias į fotografiją
Kai XIX amžiaus pradžioje atsirado fotografija, ši tradicija nepražuvo. Daugybė svarbių asmenybių, tokių kaip tuometiniai prezidentai ar žymūs mąstytojai, buvo fotografuoti tuo pačiu paslaptingu gestu – viena ranka paslėpta už atlapo. Ši poza dar ilgai buvo populiari: net XX amžiuje, praėjus jau daugiau nei šimtmečiui, viename žinomiausių portretų pozuoja ir žymus politinis veikėjas, pasirinkęs šį klasikiniu tapusį gestą.
Pozos simbolika ir prasmė
Bėgant metams, ši poza tapo elegancijos ir ramios, išmintingos laikysenos simboliu. Dailininkai ją rinkosi siekdami akcentuoti orumą ir pusiausvyrą – tokios nuotraukos ar paveikslai perteikdavo santūrumą, pasitikėjimą savimi ir intymią paslaptį. Nors kiekviena epocha pridėjo savų interpretacijų, pagrindinis šio gesto tikslas – išreikšti asmens vertingumą bei kilnią laikyseną – per amžius liko nepakitęs.
