Karštą vasaros vakarą, kai stalą puošia burgeriai, bulvių salotos ir tradicinis obuolių pyragas, retas susimąsto, jog šis desertas atkeliavo ne iš vietos lauko ar sodo. Nė viena pagrindinė obuolių pyrago sudedamoji dalis iš tikrųjų nėra kilusi iš dabartinės mūsų šalies teritorijos. Vis dėlto, pyragas tapo neatsiejama mūsų virtuvės dalimi. Kaip tai įvyko?
Obuolių pyrago kelias
Pirmieji pyragai buvo visai kitokie nei tie, kuriuos mėgaujamės šiandien. Britų virtuvėse gamintos tešlos buvo vadinamos „coffyn“ – sandariomis plutelėmis iš gyvulinių riebalų, kviečių ir vandens, skirtomis įdaryti mėsai, pavyzdžiui, jautienai ar elnienai. Laikui bėgant, imigrantai iš Vokietijos atnešė trapių sluoksniuotos tešlos gamybos tradiciją, o vidus buvo užpildytas obuoliais – tai puiki proga sunaudoti netobulus vaisius.
Obuoliai – atkeliavę iš tolimų kraštų
Švelnūs, saldūs obuoliai, kuriuos dedame į pyragus, savo kilme nesusiję su Šiaurės Amerika, kuri iš natūralių vaisių turėjo tik laukinius krabų obuolius. Tikrieji obuoliai iš pradžių augo Kazachstane. Romėnai šiuos vaisius kryžmino su rūgščiais variantais, naudojamais sidro gamyboje. Vėliau, obuolių sodus šioje žemėje ėmė aktyviai sodinti keliautojai.
Kviečiai – grūdų karalius iš Rytų
Kviečiai buvo pirmąkart pradėti auginti prieš daugiau nei devynis tūkstančius metų teritorijose, kur dabar yra Irakas, Iranas ir kitos Artimųjų Rytų šalys. Į Europą kvietys keliavo per ilgus amžius, o į Naująjį pasaulį kviečiai atvyko kolonistų laikais, tačiau pradžioje čia sunkiai prigijo. Dėl to kepiniuose dažnai naudota kukurūzų miltai. Tik 19 a. pabaigoje rusų imigrantai atvežė veislę, vadinamą „Turkey Red“, kuri buvo tinkamesnė čia esančioms klimato sąlygoms.
Riebalai ir sviestas – atgabenami gyvuliai
Naminių kiaulių protėviai – laukiniai šernai – gyveno Azijoje, Europoje ir Afrikoje. Pirmą kartą kiaulės ir galvijai čia buvo atgabenti keliautojų, taip pat atvežant pieno produktų žaliavą, reikalingą sviestui gaminti.
Cukrus ir prieskoniai – iš egzotinių kraštų
Cukrus, be kurio pyragas būtų tik nuobodus kepinys, buvo pradėtas auginti Indonezijoje, Indijoje, Kinijoje ir Papua Naujojoje Gvinėjoje prieš maždaug 4000 metų. Pagrindiniai obuolių pyrago prieskoniai taip pat atkeliavo iš toli: cinamonas – iš visžalio medžio Šri Lankoje, nors šiandien dažniausiai naudojama kininė kasija. Gvazdikėliai ir muskato riešutas – kilę iš Bandos salų Indonezijoje – kadaise buvo laikomi tokia brangia prabanga, kad dėl jų vyko ilgi kelionių ir mainų žygiai.
Tapimas nacionaliniu skanėstu
Nors obuolių pyrago receptai egzistavo jau XIV amžiuje, šis desertas gerokai vėliau tapo populiarus ir šio regiono simboliu. Ypač reikšmingas buvo laikotarpis, kai karo metu kariai ieškojo obuolių ir kepė pyragus kartu su vietiniais ūkininkais. Tokios sunkaus laiko patirtys padėjo obuolių pyragui tapti ilgalaikės tradicijos dalimi. XX a. pradžioje pyragas jau buvo laikomas gerovės ir jaukaus gyvenimo simboliu, o galiausiai tapo ir kasdienės kultūros dalimi. Šis paprastas, bet ypatingas kepinys įsitvirtino kaip šilumos, namų jaukumo ir bendrystės ženklas.
