Liepos pradžioje šiaurėje minima svarbi nacionalinė šventė – Kanados diena. Ji siejasi su valstybės susiformavimu, ilgai trukusiais teritoriniais pokyčiais ir tuo, kaip iš daugybės regionų bei kultūrų susiklostė šiandieninė Kanada.
- 1.Kur yra Kanada ir kodėl ją vadina „didžiąja baltoji šiaure“?
- 2.Pirmieji gyventojai: gyvenimas dar prieš tūkstančius metų
- 3.Pirmieji europiečiai: vikingai, vėliau – prancūzai ir anglai
- 4.Kaip atsirado pavadinimas „Kanada“?
- 5.Nuo regiono pavadinimo iki valstybės: svarbiausi etapai
- 6.Kada Kanada tapo visiškai nepriklausoma?
- 7.Ryšiai su Prancūzija ir Jungtine Karalyste šiandien
- 8.Vietinių tautų savivalda: ilgas ir tebesitęsiantis procesas
- 9.Kas toliau?
Kur yra Kanada ir kodėl ją vadina „didžiąja baltoji šiaure“?
Dabartinė Kanada driekiasi tarp Ramiojo, Atlanto ir Arkties vandenynų. Jai priklauso dešimtys tūkstančių salų, o pietuose ji ribojasi su kaimynine valstybe ilga siena, kurios dalis dažnai tapatinama su 49-ąja lygiagrete.
Nors šalyje gajus „didžiosios baltosios šiaurės“ įvaizdis, jis nereiškia, kad visur nuolat sninga. Pavyzdžiui, vakarinėje pakrantėje žiemos dažnai būna švelnios, o sniegas kai kuriose vietovėse – gana retas reiškinys. Dar vienas niuansas, kuris kartais sukuria „šaltesnės Kanados“ įspūdį, – temperatūra čia matuojama Celsijaus, o ne Farenheito skalėje.
Įdomu ir tai, kad nemaža dalis šalies teritorijos (ir ypač gyventojų) išsidėsčiusi piečiau nei daugelis įsivaizduoja: didelė dalis kanadiečių gyvena žemiau 49-osios lygiagretės.
Pirmieji gyventojai: gyvenimas dar prieš tūkstančius metų
Vietinės tautos šiose žemėse gyveno labai seniai – maždaug nuo 21 000 m. pr. m. e. Kai kurios bendruomenės visą Šiaurės Ameriką vadino „Vėžlio sala“ – šis pavadinimas paplitęs tarp algonkinų ir irokozų kalbomis kalbėjusių žmonių. Kitos tautos turėjo savus pavadinimus, o vėliau savaip kraštą ėmė vadinti ir atvykę europiečiai.
Nors vietiniai žmonės buvo pirmieji šių teritorijų gyventojai, vėlesniuose politiniuose sprendimuose, nulėmusiuose valstybės susikūrimą, jų balsas dažnai nebuvo lemiamas. Be to, kolonizacijos procesai ir priverstiniai perkėlimai prisidėjo prie to, kad daugelio vietinių kultūrų istorinės žemės šiandien nebetelpa vienos valstybės ribose.
Pirmieji europiečiai: vikingai, vėliau – prancūzai ir anglai
Iki maždaug XI a. šiame regione gyveno tik vietinės tautos. Pirmieji europiečiai, apie kuriuos žinoma, buvo vikingai – jie įkūrė gyvenvietę dabartinėje Niufaundlando ir Labradoro teritorijoje ir tą kraštą vadino Vinlandu.
Vėlesniais šimtmečiais pasirodė anglų ir prancūzų ekspedicijos. XV a. pabaigoje vienas anglų karūnai dirbęs keliautojas paskelbė naujai pasiektą žemę Anglijos valda. XVI a. prancūzų ekspedicijos pasiekė Šv. Lauryno įlanką. Kaip ir neretai to meto kelionėse, europiečiai ne visada tiksliai suprato, kur atvyko, o sutiktus žmones pavadino tuo metu Europoje paplitusiu bendriniu terminu.
Kaip atsirado pavadinimas „Kanada“?
Pavadinimo šaknys siejamos su XVI a. ir vienu prancūzų keliautoju, kuris, bendraudamas su vietiniais gyventojais, išgirdo huronų–irokozų žodį „kanata“. Šis žodis reiškė gyvenvietę arba kaimą.
Tačiau žodis buvo suprastas kitaip, nei jis buvo vartojamas: vietoj bendrinės reikšmės jis imtas interpretuoti kaip konkrečios teritorijos pavadinimas. Ilgainiui europiečių žemėlapiuose ir aprašymuose „Kanada“ pradėjo reikšti vis didesnę teritoriją, kol galiausiai tapo nusistovėjusiu regiono vardu.
Nuo regiono pavadinimo iki valstybės: svarbiausi etapai
Laikui bėgant „Kanados“ sąvoka plėtėsi. XVIII a. pradžioje taip galėjo būti vadinamos plačios Prancūzijos kontroliuotos Šiaurės Amerikos teritorijos, besitęsusios labai toli į pietus ir vakarus. Dėl įtakos šiose žemėse ilgai varžėsi Prancūzija ir Anglija.
Lūžis įvyko XVIII a. viduryje, kai Britanija įgijo persvarą svarbiame mūšyje dabartinio Kvebeko teritorijoje. Netrukus pasirašyta taikos sutartis lėmė, kad Prancūzija atsisakė dalies kolonijinių valdų, o „Kanada“ tapo Britanijos valdomu kraštu. Kiek vėliau pietuose esančios britų kolonijos paskelbė nepriklausomybę ir susikūrė nauja valstybė.
Oficialūs pavadinimai ir konfederacijos gimimas
XVIII a. pabaigoje „Kanada“ pirmą kartą tapo oficialaus administracinio pavadinimo dalimi, kai buvo suformuotos Aukštutinės ir Žemutinės Kanados kolonijos. XIX a. viduryje jos buvo sujungtos į vieną provinciją.
1867 m. liepos 1 d. iš kelių regionų buvo suformuotas naujas politinis darinys – Kanados dominija. Būtent ši data tapo pagrindu šiuolaikinei Kanados dienai.
Kaip plėtėsi Kanada: provincijos ir teritorijos
Po 1867 m. prie Kanados palaipsniui jungėsi kiti regionai. Skirtingais laikotarpiais prisijungė dabartinės Manitobos ir šiaurės vakarų sritys, Britų Kolumbija, Princo Edvardo sala, vėliau – Jukonas, Alberta ir Saskačevanas. Vėliausiai, XX a. viduryje, prisijungė Niufaundlandas (šiandien – Niufaundlandas ir Labradoras). O 1999 m. buvo sukurta Nunavuto teritorija, ir taip susiformavo dabartinis suskirstymas į 10 provincijų ir 3 teritorijas.
Kada Kanada tapo visiškai nepriklausoma?
Kanada tapo savivaldi 1867 m., tačiau nepriklausomybės klausimas buvo sprendžiamas laipsniškai. XX a. pirmoje pusėje šalis įgijo vis daugiau teisinės laisvės, o galutiniu tašku laikomi 1982 m., kai Konstitucija buvo „sugrąžinta“ į Kanadą. Nuo tada jos keitimui nebereikėjo užsienio parlamento pritarimo.
Ryšiai su Prancūzija ir Jungtine Karalyste šiandien
Nors Kanada yra nepriklausoma, istoriniai ryšiai išliko. Šalyje yra dvi oficialios kalbos – anglų ir prancūzų. Be to, Kanada dalyvauja tarptautinėse bendrijose, kurios jungia valstybes su bendru istoriniu ir kultūriniu paveldu: prancūzakalbių šalių bendradarbiavimo formatuose bei Sandraugoje.
Sandraugos valstybės yra deklaravusios bendrus principus, tokius kaip taika, lygybė, demokratija, tarptautinis bendradarbiavimas, taip pat įsipareigojimas kovoti su diskriminacija, skurdu ir kitomis visuomeninėmis problemomis. Šiandien Kanada pati sprendžia, kokius ryšius ir tradicijas nori puoselėti.
Vietinių tautų savivalda: ilgas ir tebesitęsiantis procesas
Vietinės Kanados tautos turėjo savas valdymo sistemas dar gerokai iki europiečių atvykimo. Tačiau kolonijiniu laikotarpiu sudaryti susitarimai dažnai neatspindėjo lygiavertės partnerystės, o bėgant šimtmečiams vietinių bendruomenių savarankiškumas buvo silpninamas.
1982 m. Konstitucinis aktas pripažino vietinių tautų prigimtinę teisę į savivaldą. Vis dėlto praktinis šios teisės įgyvendinimas reikalauja ilgų derybų: savivaldos modeliai skiriasi priklausomai nuo bendruomenės, o susitarimų skaičius didėja palaipsniui.
Kas toliau?
Kanados istorija – tai pasakojimas apie didžiulę teritoriją, skirtingas kalbas, kolonijinį palikimą, politinius kompromisus ir nuosekliai plėtotą valstybingumą. Kartu tai ir tebesitęsiantis procesas, kuriame vis daugiau dėmesio skiriama vietinių tautų teisėms, savivaldai ir istorinio teisingumo klausimams.
