Pavojingiausias metas miško gaisre dažnai būna vėlyva popietė: saulė kaitina stipriausiai, santykinė oro drėgmė krinta, o vėjas sustiprėja. Ugniagesiai šį laiką neretai vadina „raganų valanda“ – būtent tada ugnis linkusi staiga tapti neprognozuojama.
Vienas tragiškiausių pastarųjų metų gaisrų prasidėjo nuo, atrodytų, nedidelės liepsnos: žaibas įskėlė krūmynus netoli mažo miestelio Arizonoje 2013 m. birželio 28 d. Iš pradžių tai atrodė valdoma situacija, tačiau per kelias valandas gaisras virto įnirtingu, staigiai kryptį keičiančiu gaisro frontu. Į spąstus pateko 19 žmonių komanda – specialiai parengti miško gaisrų ugniagesiai. Kai ugnis netikėtai „užgriuvo“ visu greičiu, vienintelė reali galimybė išgyventi buvo kraštutinė: gulėti prispaudus veidą prie žemės ir užsidengti plonomis aliuminio priedangomis, leidžiant liepsnoms pereiti per viršų. Tačiau ugnies tempas ir karštis buvo tokie, kad visi 19 žuvo.
Kas yra gaisro priedanga ir kada ji naudojama
Gaisro priedanga – tai paskutinės vilties priemonė, skirta atvejams, kai ugniagesis nebegali pasitraukti į saugią zoną. Ji gaminama iš aliuminio folijos sluoksnio ir karščiui atsparaus audinio, kuris atspindi dalį spindulinės šilumos. Išskleidus priedanga primena didelį kokoną – tokia forma padeda sulaikyti šiek tiek kvėpuojamo oro ir sumažinti karščio poveikį.
Šios priedangos išgelbėjo daugybę gyvybių ir padėjo išvengti sunkių nudegimų, tačiau pati jų būtinybė dažnai reiškia, kad situacija jau tapo kritinė. Miško gaisrų kasmet įvyksta dešimtys tūkstančių, nemažą dalį jų mažos komandos suvaldo greitai. Vis dėlto net ir iš pirmo žvilgsnio menkas krūmynų gaisras gali akimirksniu peraugti į mirtiną, kaip nutiko minėtu atveju.
Kodėl „raganų valanda“ tokia pavojinga
Vienas patyręs ugniagesys, dalyvavęs gesinant gaisrą kalnuotose Vakarų JAV teritorijose, pasakojo, kad ne visada pavyksta „pergudrauti“ ugnį. Jis buvo įsitikinęs, kad priedangos jam neprireiks, tačiau vieną dieną teko ją išskleisti ir slėptis po ja.
Jus gali sudominti
Tą kartą jo vadovaujama grupė turėjo pakeisti kitą komandą, stebėjusią gaisrą aukščiau slėnyje. Dėl vėlyvo starto jie į vietą atvyko popietę – būtent tuo metu, kai gaisrai dažniausiai suintensyvėja. Jis dar iš anksto žinojo, kad po pietų gali praeiti orų frontas, o tai neretai reiškia vėjo krypties pokyčius. Kalnų slėnyje ryšys per radiją buvo prastas, todėl pokyčiai nebuvo laiku suprasti. Tik už posūkio takelyje jis pamatė kelis šimtus metrų toliau kylantį didžiulį juodų dūmų stulpą: gaisras artėjo tiesiai į juos, plėsdamasis per kenkėjų nudžiovintus medynus.
Tyrimai, apžvelgę per kelis dešimtmečius ugniagesių patekimo į gaisro spąstus atvejus, rodo aiškią tendenciją: reikšminga dalis tokių incidentų įvyksta tarp 14 ir 17 valandos, o didžioji dauguma – nuo vidurdienio iki 18 valandos. Tai sutampa su laiku, kai šiluma ir vėjas dažnai pasiekia nepalankiausią derinį.
Kaip vyksta priedangos išskleidimas
Suskaičiavęs žmones, vadovas staiga suprato, kad trūksta vieno ugniagesio: žmogus, apimtas panikos, buvo atsiskyręs keliomis minutėmis anksčiau. Laiko paieškoms nebuvo – gaisro neįmanoma buvo aplenkti, o delsimas reikštų riziką nespėti pasislėpti. Tarp jų ir artėjančios ugnies buvo maždaug 9 metrų uolos atbraila, galinti bent iš dalies užstoti nuo karščio ir liepsnos.
Sprendimas buvo greitas: priedangas išskleisti čia pat. Iš pradžių komandos narių veiduose matėsi baimė ir netikėjimas, tačiau netrukus įsijungė automatizmas – tai, kas išmokta per kasmetines pratybas. Veiksmai paprasti, bet kritiškai svarbūs:
- atsisegti dėklą ir ištraukti priedangą;
- išpurtyti ir išskleisti ją iki pilnos formos;
- įlįsti vidun, užsitraukti priedangą virš galvos ir atsigulti kuo arčiau žemės, kur oras paprastai vėsesnis ir švaresnis;
- alkūnėmis, keliais ir pėdomis prispausti kraštus, kad stiprūs gaisro sukelti oro srautai jų nepakeltų.
Vos po minutės ar panašiai per stovyklavietę „nuvažiavo“ pirmoji kaitros ir liepsnų banga: garsas, karštis ir spaudimas buvo milžiniški, bet truko palyginti neilgai – kelias minutes. Priedangos didžiąją dalį spindulinės šilumos atmušė. Kai tik pasidarė įmanoma, ugniagesiai trumpam išlindo: gesino mažus užsidegimus ir kai kur tyčia išdegino krūmynų plotelius, kad sumažintų degių medžiagų kiekį aplink save.
Tačiau netrukus tapo aišku, kad artėja antra, ilgesnė banga. Jie vėl susiglaudė arčiau vienas kito ir grįžo po priedangomis. Ant aliuminio paviršiaus ėmė kristi žarijos ir degančios nuolaužos; viduje teko nuolat krutėti, kad kraštai liktų prispausti. Aplink girdėjosi, kaip medžiai užsiliepsnoja staigiu „šūktelėjimu“. Bandant praverti priedangos kraštą, į vidų veržėsi dūmai ir karštas oras. Tuo metu vadovas mintyse vis grįždavo prie dingusio komandos nario: ką reikėtų pasakyti jo artimiesiems, jei žmogus neišgyventų?
Pavojus palikti priedangą per anksti
Komandoje kilo įtampa: vienas ugniagesys panikavo, kartojo, kad reikia bėgti, nes kitaip visi sudegs. Tokios reakcijos nėra retos – stiprus karštis, triukšmas ir baimė gali priversti žmogų priimti lemtingą sprendimą.
Istorijoje būta atvejų, kai ugniagesiai, nebeištvėrę, iššoko iš priedangų pačiame ugnies praėjime. Vieno didelio gaisro metu 1990-aisiais keli žmonės žuvo būtent todėl, kad paliko priedangas anksčiau laiko arba jų nespėjo pilnai išskleisti. Tuo tarpu tie, kurie išliko po priedangomis iki pat pabaigos, išgyveno – dažniausiai su nedideliais nudegimais.
Kas nutiko po liepsnų praėjimo
Šiuo atveju, kai liepsnos pagaliau praėjo per jų pasirinktą vietą prie upelio, karštis palaipsniui slopo, o dūmai prasisklaidė. Praėjus maždaug trims ketvirčiams valandos nuo antrosios bangos pradžios, devyni ugniagesiai išlindo iš priedangų palyginti sveiki – su vos keliais lengvais nudegimais.
O dingęs komandos narys taip pat išgyveno: jis buvo išskleidęs priedangą akmenuotoje upelio vagoje. Nors jam teko atlaikyti intensyvesnę liepsnų sieną, žmogus nenukentėjo.
