1936 metų vasara Berlyne įsirėžė į sporto istoriją – čia vyko garsiosios olimpinės žaidynės, kurių foną temdė ypatingas nacionalizmas. Tuo metu noras įrodyti savo pranašumą buvo didžiulis, tačiau sportas visada turi galios sujungti net labiausiai išskirtus žmones.
Kelionė į olimpines žaidynes
Kelionės į Berlyną metu vienintelė mintis buvo apie galimybę parvežti namo aukso medalių. Po daugelio metų sunkaus darbo, ypatingą dėmesį skyriau šuoliui į tolį. Ši rungtis buvo tarsi mano slapta užduotis – vos metais anksčiau buvau pasiekęs pasaulio rekordą, todėl viltys laimėti buvo didžiulės.
Tačiau atėjus atrankos laikui, laukė staigmena: varžovas iš Vokietijos demonstruodavo itin įspūdingus rezultatus, kurie svyravo beveik ties 26 pėdų riba. Šis sportininkas, šviesiaplaukis ir veržlus, pasirodė esąs tikras vietinių pasididžiavimas ir viltis.
Spaudimas ir nesėkmės pradžioje
Politinė atmosfera tvyrojo įtampa. Būdamas juodaodžiu sportininku, žinojau, kad kiekvienas mano šuolis stebimas tarsi po padidinamuoju stiklu. Norėjau ne tik laimėti, bet ir parodyti, kad tikras meistriškumas nepriklauso nuo odos spalvos. Tačiau didžiulis psichologinis spaudimas darė savo – pirmieji du šuoliai buvo nesėkmingi, abu kartus užmyniau liniją ir užskaičiavo nesėkmes.
Tą akimirką atrodė, kad visas įdirbis bemat išslysta iš rankų – pasijutau nusivylęs ir sutrikęs, besenkančios viltys maišėsi su pykčiu ir liūdesiu.
Stiprybės ir draugystės akimirka
Kai atrodė, kad niekas nebepadės, šalia prisistatė mano varžovas iš Vokietijos. Paglostęs petį, draugiškai pasikalbėjo, o paprasto pokalbio metu pastebėjo mano įtampą. Atrodė, jis suprato, ką jaučiu, ir pasiūlė žemišką, bet išmintingą patarimą – pabandyti atsispirti nuo linijos truputį toliau, kad išvengčiau klaidos.
Pasikliovęs šiuo patarimu, atžymėjau ant smėlio naują liniją ir be didelio streso atlikau šuolį, kuris garantavo vietą finale. Tik vėliau supratau, kiek daug reiškė ši nuoširdi pagalba – jei ne draugiškas žodis, galbūt olimpinės svajonės būtų žlugusios tą pačią dieną.
Finalas ir tikros pergalės prasmė
Vakare nuėjau padėkoti savo varžovui – pokalbis užsitęsė kelias valandas, o bendrystė netruko virsti draugyste. Abu supratome: mūsų tikslas aikštėje – siekti aukščiausių rezultatų, tačiau tikrosios pergalės paslaptis slypi ne varžovų pralaimėjime, o gebėjime įkvėpti vienas kitą.
Kitą dieną finale mūsų konkurencija tapo dar atkaklesnė – mano varžovas pagerino ankstesnį savo rekordą, bet man pavyko atlikti šuolį, kuris tapo olimpinėmis žaidynėmis rekordiniu. Tą akimirką, kai pasiekiau žemę ir suskambo ovacijos, pirmasis prie manęs pribėgo būtent tas sportininkas, kuris nuoširdžiai paspaudė ranką ir pasveikino su laimėjimu.
Draugystės vertė sporte
Apdovanojimų ceremonijų metu auksiniai medaliai spindėjo, bet tą dieną supratau, kad nė vienas apdovanojimas neprilygs tikrai draugystei ir sportiškumui. Mačiau, kaip sportas nugali išankstines nuostatas, sujungia skirtingus žmones ir sukuria ilgalaikius ryšius.
Visų didžiausia olimpinės dvasios prasmė išryškėja, kai stengiesi ne tik laimėti, bet tobulėti kaip žmogus, gerbdamas varžovus, kad ir kokioje šalyje jie būtų gimę. Toks momentas vertas kur kas daugiau nei bet kuris medalis ar prizas.
