Filmuose ir populiariojoje kultūroje fotografinei atminčiai neretai priskiriamos neįtikėtinos galios: žmonės tarsi gali tiksliai pakartoti kiekvieną perskaitytos knygos žodį ar nupiešti sudėtingus vaizdus iš atminties po vienintelio žvilgsnio. Tačiau ar iš tiesų įmanoma turėti tokią atmintį, kokią piešia garsūs pasakojimai?
Kas iš tiesų yra fotografinė atmintis?
Fotografinės atminties sąvoka apibūdina gebėjimą be klaidų prisiminti sudėtingą informaciją ilgą laiką, tarsi gyvenime galėtumėte mintyse „peržiūrėti” prieš daugelį metų matytą vaizdą. Tačiau, kalbant apie mokslą, iki šiol nepavyko rasti įrodymų, kad tikra fotografinė atmintis egzistuoja. Nepaisant dažnų teiginių apie tokį gebėjimą, specialistai teigia, kad šis fenomenas tėra įspūdingų istorijų dalis.
Kuo eidetinė atmintis skiriasi nuo fotografinei atminčiai priskiriamų savybių?
Nors nuolatiniai, visiškai tikslūs prisiminimai nėra realybė, kai kuriems žmonėms pasitaiko vadinamoji eidetinė atmintis. Skirtingai nei tariama fotografine atmintimi, eidetinė atmintis leidžia ypatingai tiksliai atkurti vaizdus ar informaciją praėjus nedaug laiko po sąlyčio su informacija – tačiau šis gebėjimas yra laikinas ir dažnai praeina po kelių minučių ar valandų.
Moksliniai tyrimai rodo, kad eidetinė atmintis dažniausiai stebima 6–12 metų vaikams ir yra labai reta suaugusiųjų tarpe. Kai kurie vaikai su šiuo gebėjimu gali detaliai apibūdinti paveikslą ar nuotrauką, tarsi jie vis dar matytų jį prieš akis. Svarbu pastebėti, jog suaugus, eidetinė atmintis dažniausiai išnyksta. Viena iš priežasčių – augdami mes įgyjame daugiau kalbinių įgūdžių, kurie, kaip manoma, ima dominuoti ir trukdyti išlaikyti tokią vaizdinę atmintį.
Pagrindiniai skirtumai tarp eidetinės ir fotografinei priskirtos atminties
Viena esminių takoskyrų tarp eidetinės atminties ir įsivaizduojamos fotografinės atminties yra prisiminimo tikslumas bei trukmė. Fotografinei atminčiai dažnai priskiriamas gebėjimas akimirksniu mintyse iškviesti detalią informaciją net ir po daugelio metų. Tuo tarpu eidetinė atmintis leidžia išlaikyti vaizdą trumpai ir ne visada be klaidų – laikui bėgant net ryškūs prisiminimai pamažu blėsta. Iš esmės eidetinė atmintis primena trumpą „fotografinį blyksnį”, kuris bet kada gali išnykti.
Kodėl tokia atmintis reta?
Didžioji dalis žmonių turi įprastas atminties rūšis: ilgalaikę, trumpalaikę, darbo atmintį ir pan. Tik viena maža vaikų dalis gali trumpam pademonstruoti išskirtinį vaizdinį prisiminimą, kuris dažniausiai išnyksta su amžiumi. Manoma, kad vystymosi pokyčiai, ypatingai kalbos gebėjimų stiprėjimas, ima vyrauti ir keičia informacijos apdorojimą smegenyse, todėl eidetinė atmintis pranyksta.
Kas lemia mūsų atminties stiprumą?
Visi turime unikalių būdų, kaip įsimename naują informaciją – nuo asociacijų kūrimo, garsinių užuominų iki vaizdinių įsivaizdavimo. Nors ne visi galime tapti vaikštančiomis atminties enciklopedijomis, yra daugybė kasdienių įpročių ir pratimų, padedančių lavinti atmintį ir gerinti jos efektyvumą.
