Kai kurių rašytojų biografijos tampa beveik tokios pat intriguojančios kaip ir jų kūriniai. Viena ryškiausių XX a. literatūros figūrų ilgainiui pasirinko tylą: po didžiulės sėkmės ji beveik nebedalijo interviu, viešumoje pasirodydavo retai, o žmonių dėmesį nuolat kaitino klausimai apie jos asmeninį gyvenimą, kūrybos virtuvę ir santykius su kitais literatais. Žemiau – faktai, padedantys geriau suprasti, kodėl ši autorė tapo tikra legenda.
- 1.Vardas, pasirinktas dėl paprastos priežasties
- 2.Vienas romanas, kuris tapo pasauliniu reiškiniu
- 3.Finansinė sėkmė ir sąmoningai paprastas gyvenimas
- 4.Gyvenimas tarp dviejų miestų ir neįprasti įpročiai
- 5.Skonį formavę autoriai ir „angliška“ simpatija
- 6.Sportas ir kasdieniai pomėgiai
- 7.Rašymas be romantikos: lėtas, kruopštus darbas
- 8.Kino adaptacija: pageidautas aktorius ir netikėtai užsimezgusi draugystė
- 9.Draugystė vaikystėje ir bendri kūrybiniai bandymai
- 10.Darbas prie tikrų nusikaltimų istorijos: svarbus indėlis ir vėliau kilęs konfliktas
- 11.Bandymas rašyti savo tikrų įvykių knygą
- 12.Vėlesni filmai apie bičiulį ir jos vertinimas
- 13.Miestelis, tapęs literatūriniu traukos centru
- 14.Humoro jausmas ir mėgstami filmai
- 15.Antrasis romanas: aptikimas, laikas ir klausimai
- 16.Sudėtingi jausmai dėl šlovės
Vardas, pasirinktas dėl paprastos priežasties
Gimimo dokumentuose jos vardas buvo Nelle Harper. Šeima „Nelle“ pasirinko kaip užuominą į močiutę Ellen – tai tarsi Ellen vardo atvirkštinis variantas. Artimieji ją dažniausiai vadino „Nelle“, tačiau publikuodama knygas ji rinkosi trumpesnį autorinį vardą, kad žmonės jo nesupainiotų ir netartų neteisingai.
Vienas romanas, kuris tapo pasauliniu reiškiniu
Nors vėliau pasirodė ir antrasis romanas, būtent pirmoji knyga pavertė ją viena garsiausių ir mylimiausių rašytojų. Įdomu tai, kad apklausose apie įkvepiančiausią knygą ji buvo paminėta net dažniau nei Biblija, nors pastaroji, žinoma, pagal pardavimus pasaulyje lenkia beveik viską.
Finansinė sėkmė ir sąmoningai paprastas gyvenimas
Knygos populiarumas reiškė ir didžiules pajamas iš autorinių atlygių. Vis dėlto jos kasdienybė buvo stebėtinai taupi: pasakojama, kad ji gyveno be daugelio patogumų, kuriuos daug kas laiko savaime suprantamais – nenaudojo kondicionieriaus, vengė šiuolaikinių technologijų, o rašymui ir laiškams rinkosi mechaninę rašomąją mašinėlę.
Taip pat minima, kad dalį pinigų ji skirdavo aukoms vietos bendruomenei ir labdarai, dažnai stengdamasi tai daryti nepastebimai.
Gyvenimas tarp dviejų miestų ir neįprasti įpročiai
Ilgą laiką ji dalijo metus tarp gimtojo miestelio Alabamoje ir Niujorko, kur turėjo butą. Mieste jai patiko muziejai, sportas ir paprastos pramogos. Į keliones lėktuvu ji žiūrėjo įtariai – ankstesnis darbas aviacijos srityje ir žinios apie nelaimių rizikas ją atgrasė, todėl tarp šiaurės ir pietų dažniau rinkdavosi kelionę traukiniu.
Kas ją džiugino grįžus namo
- žvejyba;
- ančių ir žąsų lesinimas vietiniame tvenkinyje;
- kava greito maisto kavinėse, kuriose ji jausdavosi paprastai ir neįpareigojančiai.
Skonį formavę autoriai ir „angliška“ simpatija
Ji pati yra minėjusi kelis rašytojus, kuriuos ypač vertino: tarp jų – William Faulkner, Eudora Welty, Jane Austen ir Thomas Macaulay. Viename radijo pokalbyje šeštajame dešimtmetyje ji yra sakiusi, kad norėtų būti tarsi „Jane Austen“ pietų Alabamos kontekste.
Be to, ją traukė britų kultūra: vieną vasarą ji studijavo Oksfordo universitete, o grįžusi į Alabamą su artimu žmogumi prenumeruodavo įvairius britų leidinius ir domėjosi literatūra bei publicistika abipus Atlanto.
Sportas ir kasdieniai pomėgiai
Ji buvo aistringa koledžų futbolo gerbėja, ypač palaikė savo universiteto komandą. Taip pat mėgo profesionalų golfą ir stebėdavo svarbiausius turnyrus.
Rašymas be romantikos: lėtas, kruopštus darbas
Nors iš šalies rašytojo profesija kartais atrodo romantiška, jos darbo ritmas buvo labiau panašus į disciplinuotą amatą. Ji yra pasakojusi, kad prie stalo praleisdavo nuo šešių iki dvylikos valandų per dieną ir dažnai parašydavo vos vieną puslapį. Rašymą ji apibūdino kaip procesą, kuriame daug įtampos ir emocinio nuovargio, o ne blizgesio.
Kino adaptacija: pageidautas aktorius ir netikėtai užsimezgusi draugystė
Ruošiant ekranizaciją ji iš pradžių įsivaizdavo kitą aktorių pagrindiniam vaidmeniui, bet planai nepasiteisino. Galutinai pasirinktas aktorius vėliau pelnė jos pagarbą, o jų ryšys peraugo į šiltą draugystę. Yra pasakojimų, kad prieš svarbią kino apdovanojimų ceremoniją ji jam padovanojo ypatingą šeimos relikviją – kišeninį laikrodį su graviruotu įrašu.
Draugystė vaikystėje ir bendri kūrybiniai bandymai
Dar vaikystėje ji susibičiuliavo su kaimynystėje gyvenusiu bendraamžiu, kuris vėliau tapo žinomu rašytoju. Jie kartu rašydavo, kai šeima nupirko rašomąją mašinėlę, ir ši ankstyva kūrybinė draugystė paliko pėdsakų jos romane – vienas veikėjas buvo kuriamas, remiantis to draugo bruožais.
Darbas prie tikrų nusikaltimų istorijos: svarbus indėlis ir vėliau kilęs konfliktas
Vėliau ji reikšmingai prisidėjo prie garsios tikrais įvykiais paremtos kriminalinės knygos: padėjo rinkti medžiagą, vyko į vietą, dalyvavo pokalbiuose su svarbiais liudytojais, lankėsi teismo procese. Tačiau ši bendra patirtis, paradoksalu, galų gale tapo vienu iš veiksnių, atšaldžiusių jų santykius.
Minima, kad ji jautėsi nepakankamai įvertinta už savo darbą, o papildomą įtampą kėlė viešai sklidę pasakojimai apie jos šeimą, kuriuos ji ir artimieji laikė netiesa. Prie jų atotrūkio prisidėjo ir bičiulio priklausomybių problemos.
Bandymas rašyti savo tikrų įvykių knygą
Septintojo dešimtmečio pabaigoje ir aštuntojo pradžioje ji pati ėmėsi tyrinėti bylą, kuri galėjo tapti nauju dideliu tikrais faktais paremtu pasakojimu. Ji kelerius metus rinko informaciją apie pamokslininką, įtariamą kelių žmonių mirtimis ir galimu pasipelnymu iš draudimo. Pasakojama, kad jos surinkti duomenys ją pačią vertė jaustis nesaugiai, todėl projektas taip ir liko nebaigtas.
Vėlesni filmai apie bičiulį ir jos vertinimas
Per gyvenimą ji spėjo pamatyti ir keletą filmų, kuriuose pasakojama apie jos vaikystės draugą. Viename jų aktoriaus vaidyba jai atrodė stulbinamai tiksli, tačiau pats filmas – labiau kaip meninė interpretacija. Kitą ekraninę versiją ji priėmė palankiau ir net parašė laišką režisieriui, komentuodama, kaip buvo pavaizduota ji pati.
Miestelis, tapęs literatūriniu traukos centru
Jos gimtasis miestelis iki šiol pritraukia tūkstančius lankytojų per metus. Žmonės nori pamatyti vietas, įkvėpusias išgalvotą bendruomenę romane, aplankyti seną teismo rūmų pastatą, kuriame įrengtas muziejus, ir įeiti į teismo salę. Nors filmas ten nebuvo filmuojamas, dailininkai kino reikmėms sukūrė labai tikslią teismo salės kopiją.
Vasaromis miestelyje rodoma ir sceninė kūrinio versija: antroji dalis vyksta teismo salėje, o žiūrovai sėdi tarsi tikro proceso stebėtojai.
Humoro jausmas ir mėgstami filmai
Nors jos viešasis įvaizdis dažnai buvo apgaubtas paslaptingumo, pasakojama, kad artimoje aplinkoje ji mėgo juoką ir lengvesnį laiką. Kaimynystėje gyvenę žmonės yra minėję, kad ji su artimaisiais mėgdavo kartu žiūrėti kino komedijas ir šmaikščius filmus.
Antrasis romanas: aptikimas, laikas ir klausimai
Antrosios knygos istorija ilgą laiką atrodė miglota. Buvo teigiama, kad rankraštis rastas gerokai vėliau, nors parašytas anksčiau nei pirmasis romanas. Jame vaizduojama jau suaugusi pagrindinė herojė, o veiksmas vyksta kitame laikotarpyje nei plačiausiai žinomoje knygoje.
Taip pat minima, kad tas pavadinimas iš pradžių buvo svarstytas ir pirmajai knygai, tačiau redakcinio darbo metu pavadinimas buvo keistas, kol galiausiai atsirado žinomas variantas.
Sudėtingi jausmai dėl šlovės
Nepaisant milžiniško pripažinimo, ji nevienareikšmiškai vertino tai, ką atnešė garsiausias jos romanas. Yra pasakojimų, kad kartais ji apgailestaudavo dėl knygos sukeltos audros ir ilgamečio visuomenės dėmesio, nors šis jausmas nebuvo pastovus ir laikui bėgant nuslūgdavo.
